Lietuvio košmarai Paryžiuje: buvo apgautas, pažemintas, net teko desperatiškai bėgti į lėktuvą

Vaidas Mikaitis

Mano dukra užsimanė į Paryžių. Ne šiaip į patį miestą, o į kažkokios paaugliškos grupės koncertą. Aš ją jos gimtadienio proga nuskraidinti kaip ir prisižadėjau, tačiau tyliai pamaniau, kad galėjo ir normalesnį miestą išsirinkti. Kodėl neapsidžiaugiau, ar man nepatinka Paryžius? Žinokite, nelabai, Paryžius tikrai nėra vieta, į kurią periodiškai norėčiau grįžti. Kaip dabar mėgstama sakyti – „nėra chemijos“.

Šio straipsnio įgarsinimo gali klausyti tik 15min prenumeratoriai

Prenumeruoti

Sekite 15min Google

Šaltinis :

15min

Paryžius / Vaido Mikaičio nuotr. / „15min“ fotomontažas

Suprantu, kad pasakymas apie chemiją yra vaikiškas ir naudojamas tada, kai pritrūkstama argumentų, bet galvojant nuodugniau, beveik visi mano apsilankymai Paryžiuje buvo pažymėti vienokia ar kitokia nesėkme, kurios, jaučiu, ir užprogramavo mąstymą, kad man šiame mieste būtinai privalo nepasisekti.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vienas vizitas Paryžiuje visgi, buvo labai sotus, skalsus ir laimingas, tačiau tos laimės priežastis, neabejotinai, buvo tai, kad už viską mokėjo darbdavys – gyvenau netoli Eifelio bokšto, dirbau šalia Triumfo arkos, valgiau žąsų kepenėles ir džiaugiausi, kad niekuo nereikia rūpintis.

Vaido Mikaičio nuotr. / Paryžiuje

Visgi, greičiausiai, kažko tada nedadirbau ir daugiau į jokias komandiruotes siunčiamas nebuvau. Dabar tenka keliauti už savo pinigus, kentėti ir skųstis kaip viskas brangu.

Paryžius išties nėra pigus miestas. Pradedant nuo skrydžių bei nakvynių kainų ir baigiant maitinimusi restoranuose ar kitų paslaugų įkainavimu – viskas atsieis nepigiai. Ir jei nakvynės ar restoranai čia niekad neatsieidavo pigiai, skrydžiai anksčiau tokie brangūs nebuvo.