Sekite 15min Google
Dabar Kroatija vis dar tokia graži ir svetinga. Bet pigia jos jau nepavadinsi.
Įsivaizduokite, arba prisiminkite: 2012 metais Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis buvo 1730 litų, konvertavus šią sumą į eurus, tai būtų 500 bendrų Europos Sąjungos pinigų. Tačiau anuomet tiek uždirbusi vidurinioji Lietuvos klasė tuntais traukė į Kroatiją ir alpo nuo to „ale kaip pigu“.
Pigia jos jau nepavadinsi.
Žinote, kaip šiandien atrodytų lietuvio atostogos Kroatijoje su tokia suma kišenėje? Tai būtų atostogos sapne, nes realybėje jos už tiek neįmanomos.
Na, gerai – įmanomos, bet tik tuo atveju, jei į Balkanus keliausite pėsčiomis: jeigu tikėsime „Google“ žemėlapiu, eiti reikėtų dvi savaites ir dar šiek tiek. Čia jeigu eitumėte be miego. Jeigu nutarsite miegoti kur nors po medžiu – nes su 500 eurų pastogė irgi bus tik sapnas – tai užtruksite mėnesį.
Nepamirškite, kad skrandis per atostogas nesiilsi. Ką valgyti? Pakeliui sustokite lietuvių pamėgtoje „Biedronkoje“ ir prisipirkite pigiausių sausainių. Taip maždaug panašiai nūnai su 500 eurų atrodytų jūsų kelionė į Kroatiją.
Su 500 eurų pastogė irgi bus tik sapnas.
O keliauti ten verta dėl daugelio priežasčių. Jų „hierarchijoje“, mūsų vertinimu, pirmiausia yra vis dar puikus oras rugsėjį, kai dienomis įšyla iki 25–30 laipsnių, tačiau jutiminė temperatūra jau nė iš tolo neprimena svilinimo, būdingo Pietų Europai liepą ar rugpjūtį. Tikras komfortas.
Gamta, priešingai nei kainos, stabili, nepakitusi ir vietomis vis dar primena rojų. Toks unikalus baltų uolų, žalių spygliuočių, raudonų namų stogų čerpių ir mėlynos jūros derinys.
Dar viena Kroatijos ypatybė – ši valstybė yra kaip vienas laaaabai ilgas paplūdimys – vien žemyninėje dalyje pakrantė palei Adrijos jūrą nusidriekusi beveik 1,8 tūkst. kilometrų. Ir, pagal šalies įstatymus, ta pakrantė yra visų, mat visas priėjimas prie jūros ir 6 metrai nuo kranto pagal specialų įstatymą (pomorsko dobro) yra visuomenės. Gali maudytis visur, kur tik prieini prie pakrantės.
Aišku, pajūris išlepinto lietuvio paplūdimio neprimena nė iš tolo – smėlio paplūdimių šioje šalyje beveik nėra, bet apstu nugludintų uolų, betoninių promenadų, smulkių akmenukų ir retkarčiais stambaus žvyro.
Nepaisant to, pajūryje visada yra žmonių, jiems ne problema degintis atsigulus ant rankšluosčio, o po juo – betonas.
Bet pojūtis, kad pastačius automobilį už kelių metrų gali maudytis turkio spalvos vandenyje, yra neapsakomas. Tai ypač lengva, jeigu važiuosite Adrijos greitkeliu (Jadranska magistrala) – palei jūros krantą nusidriekusiu keliu.
Ir Lietuvoje jūs to nepatirsite, nes tokiu atstumu prie jūros čia galima privažiuoti tik su specialiu leidimu. Kas neturi šio dokumento ir vis tiek važiuoja taip arti jūros, gali būti nubaustas. Reikės tiek pinigų, kiek 2012 metais vidutiniškai uždirbo lietuvis.
Be peno akims, pajūryje Kroatijoje galima nuveikti ir šį tą daugiau. Yra vietų žygiams, Paklenicos nacionaliniame parke galima pajusti kalnų didybę. Krka nacionalinis parkas pasirodė per daug komercinis objektas, o štai prie Plitvicos ežerų rugsėjo viduryje gali laukti nemaloni staigmena: kai atvykome mes, lijo, buvo tirštas rūkas, oro temperatūra siekė gal 14 laipsnių. Teko jų aplankymo planus atidėti ateičiai.
Yra erdvės gastronominiam turizmui – rekomenduojame čevapį, pašticadą ir šviežiai sugauto tuno kepsnį.
Miesteliuose vakarais, nori nenori, užuosi kažką gaminant, nes šioje šalyje beveik kiekvieno individualaus namo kieme, o kai kur ir prie daugiabučių stovi lauko krosnys, kuriose jie gamina maistą.
Kroatas ir vakarais, ir rytais kaimelio kavinėje sėdi ir spokso į nematytą žmogų be jokio šypsenos ženklo. Būtent taip, kaip klaipėdietis autobusuose rytais. Bet tai dar nereiškia, kad kroatas ar klaipėdietis yra piktas.
Kroatija orientuota į pinigus jiems atvežantį turistą (turizmas sudaro apie ketvirtadalį Kroatijos BVP): nėra bėdų susikalbėti angliškai, nakvynės vietos puikiai paruoštos, aptarnavimas geras, nors padavėjai iš pirmo žvilgsnio atrodo rūstūs, tačiau prabilę yra draugiški ir paslaugūs, keista, tačiau jie smarkiai skiriasi nuo kitų pietiečių ir savo santūrumu prilygsta gal net tiems patiems lietuviams.
Ko Kroatijoje nesitikėjome – tai varpų gausmo anksti rytais. Kartais jie skambėdavo ir 4 val. ryto. Arba vietinio pučiamųjų orkestro repeticija po apartamentų langais. Kas čia tokio? Repeticija prasidėjo prieš vienuoliktą vakare.
Jie smarkiai skiriasi nuo kitų pietiečių ir savo santūrumu prilygsta gal net tiems patiems lietuviams.
Bet vis tiek, Kroatija, tu buvai nuostabi. Mes pas tave grįšim, pažadam.
