Kaip ten bebūtų, net ir senovinis tos dainos skambesys man patinka ir ją visada užsileidžiu kirtęs Palangos ribą. Nežinau, kaip jums, bet man visada smagu atvažiuoti į Palangą. Net smagiau nei į Nidą (irgi smagu, Nida yra miela, nepaisant joje knibždančių susireikšminusių elito pižonų, tačiau man, kaip kaimiečiui, Palangos mikroklimatas yra artimesnis) ar į kokią Šventąją (ji net ir man, kaimiečiui, yra per kaimiška ir per maroziška).
O kai paskaitai, kaip žymus dizaineris dėl dušų ir suoliukų viešai su Palangos meru pliekiasi, tampa dar smagiau. Ir tada galvoji, kad tai ir yra ta tikroji Palanga – joje kažkas vienaip ar kitaip visada turi pliektis. Net ir aš pats prieš kelias dienas ne savo valia buvau arti smurtinio konflikto.
Apie jį papasakosiu netrukus, bet prieš tai – apie dušus ir suoliukus.
