Labiausiai viliojo Vietnamas, tačiau dėl per ilgo dvejojimo uždelsiau su bilietų pirkimu (juos žiemos skrydžiams į Aziją pigiausiai galima gauti rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais) ir tada, kai jau apsisprendžiau, jie jau buvo pabrangę tiek (nuo spalio ima brangti), kad pasirodė nebeseksualu ir ėmiau dairytis kažko pigesnio. Pirkti brangiau nenorėjau iš principo ir nors nuolat karksiu, kad lietuviai jau yra praturtėję tiek, jog nesunkiai gali įpirkti ir brangesnius bilietus, pats esu senamadiškas ir tebeieškau pigesnių. Tai man tarsi savotiškas sportas.
Ir tada atradau Šri Lanką. Tiksliau – bilietus į ją. Ne, tai nebuvo skrydis, kuris dabar vykdomas iš Vilniaus oro uosto. Ne. Tai buvo gan nebrangus skrydis iš Milano (460 eurų į abi puses). Šis atradimas įvyko pakankamai vėlai, tad žiemos atostogų išsiruošiau tik kovo pradžioje (tiesą sakant, net ir šias eilutes rašau dar tebeatostogaudamas, tai yra skrydyje atgal į jau minėtą Milaną). Kita vertus, koks skirtumas, kovas Lietuvoje dar yra žiema, tai kaip ir nieko neprarandu.
Pigesni bilietai buvo tik viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Šri Lanką. Kita buvo, kad joje dar nebuvau buvęs – nelankytos šalys man visada yra prioritetas. Šiaip Šri Lanka man niekada nebuvo viena iš siektinų šalių. Galvojau, kad bus proga, tai ir aplankysiu, bet tikslingai jos neieškosiu, nes yra ir gražesnių kraštų.
Šri Lanka man visada atrodė per daug panaši į Indiją, tai yra nepatraukli (Indija man vis dar yra iš šalių, kurias ketinu aplankyti vieną paskutiniųjų), nešvari, rėksminga ir pilna žmonių. Bet kadangi ta proga pasitaikė, tai ir nuvykau, nes juk vis tiek kažkada būtų reikėję.
