Per kitus susitikimus F.Kafka mergaitei įteikė aibę neva lėlės rašytų laiškų apie jos nuotykius pasaulyje. Šie jų susitikimai tęsėsi kurį laiką, kol vieną dieną rašytojas atnešė mergaitei lėlę, ši atrodė visiškai kitaip negu pamestoji, kartu su ja F.Kafka įteikė mergaitei ir dar vieną laišką, jame buvo rašoma: „Mano kelionės mane pakeitė.“
Iš kiekvienos kelionės mes sugrįžtame kitokie.
Toliau šioje istorijoje yra graži sentencija, kuri buvo atrasta jau po F.Kafkos mirties, neva lėlės parašytame laiškelyje: „Viską, ką myli, veikiausiai prarasi, bet galiausiai meilė sugrįš kitu būdu.“
Tikrai – iš kiekvienos kelionės mes sugrįžtame kitokie, gal savaitę kokią ir senstelėję, tačiau įgiję daugiau žinių ir pasaulio suvokimo. Kiekviena kelionė yra unikali ir nepakartojama. Kiekvienas sutiktas žmogus ir jo istorijos yra tarsi kelionės tąsa, o patirti įspūdžiai mums sugrįžta maloniais prisiminimais.
Kitas vokiečių klasikas Johannas Wolfgangas von Goethe viename savo kelionės dienoraščių rašė: „Degiau begaliniu troškimu pamatyti šią šalį: dabar esu patenkintas, todėl draugai ir tėvynė man vėl didžiai malonūs ir norisi sugrįžti, juo labiau kad tvirtai jaučiu, jog didelį turtą parsivežu ne tam, kad pats turėčiau ir naudočiausi, o kad man ir kitiems per visą gyvenimą jis tarnautų kaip gairė ir paskata.“
Rašytojas parsivežė namo įspūdžius, kuriuos vadina „dideliu turtu“.
O mes, per Europą keliaudami į Strasbūrą, pamatėme daug gražių miestų – Vroclavą, Drezdeną, Veimarą, Bambergą, Rotenburgą, tačiau ne apie jų išskirtinumą noriu rašyti, o apie tai, kokius turtus – įspūdžius – parsivežame namo.
Vroclavas, buvęs Breslau, per paskutinį pasaulinį karą buvo gerokai apgriautas, tačiau jam dabar žavesio neatimsi. Tai Žemutinės Silezijos sostinė, išsidėsčiusi prie Odros upės. Vroclavas yra universitetinis miestas su gražiais Leopoldino akademijos rūmais. Mieste yra virš 1000 miniatiūrinių bronzinių skulptūrėlių – nykštukų, kurių nuolatos daugėja, tačiau man įsiminė jų atsiradimo istorija.
Prieš dešimtmetį atsirado ir nykštukas su lietuviška simbolika.
Sovietmečiu ant sienų prieš visokias komunistines šventės atsirasdavo užrašai: „Tegyvuoja Leninas ir nykštukai“ – taip ironizuojant ideologizuotą santvarką.
Nykštukų istorija prasidėjo 1980 m., kai „Oranžinės alternatyvos“ judėjimas naudojo nykštukų atvaizdus kaip taikų protesto simbolį prieš komunistinį režimą. Pirmoji skulptūra „Tėvas Nykštukas“ buvo pastatyta 2001 m.
Prieš dešimtmetį atsirado ir nykštukas su lietuviška simbolika, tuo pasirūpino Vroclavo universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros studijų centras „Labas“, kuriam vadovauja buvusi vilnietė dr. Tatjana Vologdina, o prieš septynerius metus nykštukas iš Vroclavo atkeliavo į Vilnių, Bernardinų sodą.
Drezdenas per karą buvo subombarduotas, iš UNESCO sąrašo išbrauktas, Carolos tiltas per Elbę sugriuvęs ir laivai pasroviui nebeplaukia, tačiau vis vien miestas žėri su karališku spindesiu.
Ant pilies arklidžių sienos yra didžiausias porceliano meno kūrinys „Kunigaikščių žygis“, kuris sudėliotas iš 25 000 keramikinių plytelių. Pradžioje buvo freska, vėliau dėl ilgaamžiškumo kūrinys buvo padarytas iš keraminių plytelių. 102 m kūrinyje atvaizduoti net 98 valdovai, o tarp jų – Abiejų Tautų Respublikos karaliai – Augustas II Stiprusis ir Augustas III, apačioje – valstybės herbas Vytis ir Erelis.
Aplankiau ir karališką pilį, ten radau ne vieną artefaktą su mūsų simboliais, tai nestebina, o kelia pasididžiavimą. Atsisėdęs Semperoper teatro aikštėje ir ant kelių pasidėjęs kelionės dienoraštį, žvelgiau į Elbę, prisimindamas prieš 14 metų vykusį pasivažinėjimą dviračiu nuo čia iki Radeboilio miestelio, kuriame tąkart aplankėme rašytojo Karlo May namą-muziejų. Šios dienos įspūdžiai ir anos kelionės prisiminimai gražiai sukrenta į mano emocijų „sterblę“.
Bambergas – Rytų Frankonijos miestas, įtrauktas į UNESCO sąrašą, turintis išskirtinę rotušę upės saloje. Čia netgi nuo XII a. verdamas „rūkytas“ – dūmų skonio – alus.
Ant kalvos, katedroje, palaidotas popiežius Klemensas II – vienintelis taip toli nuo Vatikano, taip pat imperatoriškoji šeima: Henrikas II ir jo žmona Kunigunda. Nors tai vokiškas vardas, tačiau jis mums labai artimas ne vien dėl Vaido Baumilos dainos.
Dar įdomi detalė – bažnyčioje yra skulptūra, žinoma kaip „Bambergo raitelis“, kurią nusižiūrėjęs Adolfas Hitleris pasakė: „Tai tikro arijaus etalonas“.
Po karo Bamberge Warner Barraks kareivinėse buvo įsikūrusi DP (Displaced Persons) stovykla, kurioje nuo karo baisumų dienas leido daugelis lietuvių pabėgėlių. Tarp jų – ir Australijon emigravęs Olegas Truchanas, ir į Ameriką nukeliavęs prezidentas Valdas Adamkus. Apžiūrėjus Bambergą – porcija vokiškų dešrelių su kopūstais ir dūmo skonio alumi – idealus pasirinkimas.
Rotenburgas prie Tauberio upės – tarsi žaislinis viduramžių miesteliukas, apjuostas siena su 46 gynybiniais bokštais. Eidamas jo gatvėmis, jautiesi tarsi kokioje Holivudo filmavimo studijoje.
Rotenburgas, pasaką primenantis miestelis, Waltą Disney įkvėpė jo vaizdus panaudoti „Pinokio“ animaciniame filme. Taip pat be šio miestelio neapsiėjo ir Hario Poterio kūrėjai. Čia buvo filmuojamas „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“.
Paties miestelio istorija irgi įdomi – XVII a. meras išgelbėjo miestą nuo sunaikinimo išgerdamas trijų litrų talpos taurę. Miestelyje taip pat žavi paauksuotos, gabių meistrų nukaltos iškabos, kviečiančios įsigyti suvenyrų, paragauti vietinių saldžių „sniego gniūžčių“ – schneeball, kurios primena mūsų „Žagarėlių“ sausainius.
Nuo rotušės bokšto, į kurį pro mažą angą tenka įsiropšti keturiomis, patenka ne visi – yra įspėjamieji užrašai, tačiau tie, kurie surizikuoja, būna apdovanoti gražiais reginiais. Dar šiame miestelyje, kvepiančiame pasaka, yra Kalėdų muziejus-parduotuvė. Na, čia tai jau neisiu, pagalvoju, po Rovaniemio Suomijoje juk nieko naujo nepamatysiu. Klydau.
Čia nerasime nė vieno žaislo, kuris būtų pagamintas Kinijoje.
Suomijoje Kalėdų Senelis „pritemptas“, o čia kažkaip viskas giliau, estetiškiau, pats Kalėdų Senelis primena šv. Mikalojų – čia nerasime nė vieno žaislo, kuris būtų pagamintas Kinijoje, viskas – tik vietinių meistrų darbas. Patiko įėjusio mažo japoniuko išsprūdęs pirmas įspūdis: „Vau!“
Tiltu pervažiavus Reiną, tuoj atvykome į Strasbūrą. Tai – tarp Vokietijos ir Prancūzijos esantis, iš rankų į rankas keliavęs pasienio miestas. Prancūziškai pavadiniamas panašiai ir skamba „Pilis kryžkelėje“. Miestas įsikūręs prie Ilio ir Briušo upių santakos, senamiestis įtrauktas į UNESCO sąrašą.
Kažkada miestą saugojo daugybės fortų sistema ir netgi garsioji Vobano užtvanka, nuo kurios šiandien, pabaigus ekskursiją po Mažosios Prancūzijos rajoną, galima pasidairyti po miestą.
Elzaso simboliai – gandrai – suka ratus virš bažnyčių, jie kažkada buvo išnykę, bet dabar sugrįžo ir elzasiečiai džiaugiasi bei jų garbei kuria visokius suvenyrus. Strasbūras vietinius ir turistus žavi daugybe istorinių epochų menančia architektūra, vaizdingais kanalų peizažais, jaukiomis senamiesčio gatvelėmis.
Lietuva pavaizduota kaip geltonplaukė mergelė.
Garsi Notre Dame katedra pastatyta iš rožinio kalkakmenio, kas jai suteikia iškilmingumo ir puošnumo, tačiau mane labiau domina protestantų Saint Pierre le Jeune bažnyčia, nes joje yra labai įdomi freska, kurioje pavaizduotos tautos, žengiančios į Europą...
Lietuva pavaizduota kaip geltonplaukė mergelė, paskutinioji žengianti po Lenkijos, įvardyta kaip „Litavia“. Šią bažnyčią dažnas lietuvis iš nežinojimo aplenkia.
Strasbūras laikomas oficialiu Europos Parlamento miestu – būstine. Čia Europos Parlamento nariai kas mėnesį rengia plenarines sesijas.
Po kelionės sugrįžtu su ilgu sąrašu knygų, kurias turėsiu perskaityti. Veimare aplankiau J.W. von Goethe ir F.Schillerio muziejus, kuriuos praskriejau tiesiogine to žodžio prasme, nes įsigilinti į jų kūrybinę aplinką neturėjau laiko. Tai bus mano pirmosios iš bibliotekos pasiimtos knygos. Skaitysiu ir F.Kafką, kurį citavau pradžioje, nes žinoti garsius klasikus, per maža.
Knygos mane pasirenka per keliones, man rūpimą pasaulį, įdomius žmones ar keistenybes. Skaitysiu ir apie Bauhauso architektūros stilių, nes Veimaras laikomas šio stiliaus lopšiu. Čia buvo įkurtas Bauhauso universitetas, kuriame 1924–1926 m. mokėsi ir lietuvis architektas Vladas Švipa. Pagal V.Švipo projektus Kaune pastatyti 5 gyvenamieji namai, kurie 2023 m. kartu su visu tarpukario Kaunu pateko į UNESCO paveldo sąrašą.
Berašant daugelyje vietų vis miniu UNESCO. Pagalvoju, o kaip aš pats susijęs su šia organizacija? Gyvenu Vilniaus senamiestyje, kuris įtrauktas į šį sąrašą ir man ne vis tiek, kokia bus jo ateitis. Dirbau darbą, kuris susijęs su Lietuvos dainų šventėmis – irgi UNESCO nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimu. Šie metai skirti kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms ir jie taip pat įtraukti į UNESCO minimų datų sąrašą.
Vienos kelionės pabaiga yra kitos pradžia.
Besibaigiant šiems metams ketiname šio jubiliejaus proga vienoje Pietryčių Azijos šalyje – Laose – naujai lietuvių speleologų atrastą urvą pavadinti jo vardu. Na, ką aš čia apie būsimas keliones pradėjau? Juk sakoma, kad vienos kelionės pabaiga yra kitos pradžia.
Po kelionės iš Strasbūro grįžtu su ateities planais, vadinasi, pasikeitęs. Kelionė pakeitė ne tik F.Kafkos dovanotą lėlę, jos keičia mus visus, todėl ir grįžtame su šviesiomis mintimis ir išgiedriejusiais horizontais.
