Sekite 15min Google
Kartą, dar senesniais laikais, keliavome autobusu į Paryžių su sustojimu Prahoje. Tai buvo ne maršrutinis reisas, o kažkokia ekskursinė kelionė.
Keliavau su tuometiniu geriausiu draugeliu, buvau jaunas ir viskas atrodė labai smagu. Išskyrus nebent tai, kad autobusas važiavo naktimis (kaip gerai, kad pasibaigė tie baisūs laikai, kai keliaudami nakvodavome autobusuose). Kita vertus, buvau jaunesnis, nepatogumams tolerantiškesnis, o ir faktas, kad pirmą kartą su draugais vykome taip toli, teikė energijos.
Tada, pamenu, ryte atvažiavus į Prahą, mūsų autobusas prisiparkavo prie kažkokio bomžiško stadiono ne mažiau bomžiškame rajone ir jo keleiviai, nepaisydami bemiegės nakties, žaibo greičiu išsibarstė tyrinėti miesto.
Kodėl žaibo greičiu? Nes negi nepamenate, kaip ankstesniais laikais lietuvis žiūrėjo į Prahą? Posovietiniam, tik bomžišką Sovietų Sąjungos negrožį mačiusiam tautiečiui tai buvo nuostabaus grožio miestas. Ir nesvarbu, kad ir pati Praha buvo komunistinė, mūsų tėvams ji atrodė svajone. Ir net ne visiškai nepasiekiama, retais atvejais sovietai savo piliečius į satelitines valstybes išleisdavo.