Pirmuosius autoriaus straipsnius apie kelionę į Padniestrę rasite čia ir čia.
Turbūt klube vakaroja visi Padniestrės banditai, nes, kiek spėjom užmesti akį, veidai tokie, kad vien už išvaizdą galima visus sušaudyti be teismo.
Nekilo pagunda užsukti ten ir pabandyti palošti iš pinigų ar pavakaroti. Nors pirmas variantas vietiniams gal ir būtų patikęs.
Varganame kambarėlyje tūnanti administratorė siūlo kambarius su karštu vandeniu ir be jo.
Apžiūrėję kambarius nusprendžiame imti be karšto vandens. Dušinė tokia sudrožta, kad net su rūbais ten nejauku įžengti.
Mūsų aukšto koridorius tamsus ir tuščias. „Pas jus daugiau gyventojų yra?“, – klausiame. „Ne sezonas dabar“, – atsako.
Taigi, mes vieninteliai svečiai apleistame viešbutyje-vaiduoklyje. Liekame nakvoti vis tiek, nes jau naktis, nebesinori trankytis.
Malonu pastebėti, kad Lietuva priklauso tolimajam užsieniui ir kainos mums didžiausios.
Mūsų kambario durys laužtos, spyna laikosi ant snarglių, langas iki galo neužsidaro, o pats kambarys tik minimaliai geresnis už jau matytą landynę, pasivadinusią „Tiraspol hostel“.
Tačiau kainos skiriasi. Pigiausiai viešbutyje gali apsistoti likimo seserų, tokių kaip Abchazija ar Pietų Osetija piliečiai.
Malonu pastebėti, kad Lietuva priklauso tolimajam užsieniui ir kainos mums didžiausios.
Žinoma, Tiraspolyje yra ir brangesnių viešbučių, bet juose nakvynės kaina panaši kaip viešbučiuose Vakaruose.
Vakare dar išslenkame į miestą. Nuo 22 valandos Padniestrėje neparduodamas alkoholis. Pavėlavome.
„Tai ką, net jūsų legendinio „Kvinto“ neparagausime?“, – guodžiamės pagyvenusiai pardavėjai. „Ar niekam nesakysite, kad pardaviau?“, – klausia ji ir deda butelį į juodą maišelį. Kaip viskas paprasta.
Naktį Tiraspolyje nieko gero. Slampinėti gal ir saugu, tačiau veikti nelabai yra ką. Žmonių mažai, o keletas pamatytų barų nevilioja dėl jame sėdinčio kontingento.
Grįžtame vakaroti į savo vaiduoklį. Dėl drąsos išgeriame „Kvinto“ ir užremiame kartonines duris. Kadangi patalynė neaiškios kokybės, miegame su rūbais.
Be to, dar šalta ir pučia vėjas, nes kambario langas neužsidaro. Kad ir kaip ten būtų, naktis praėjo saugiai, niekas nebandė mūsų gąsdinti ar vaidentis.
Tiems, kas nežino, pasakysiu, jog „Kvintas“ yra brendis, gaminamas Tiraspolyje. To paties pavadinimo gamykla „Kvint“ gamina sovietmečiu garsėjusį brendį „Belyj aist“, kitų rūšių brendžius ir vyną.
„Kvint“ produkcija yra vežama už šalies ribų. Kadangi ženklas „Made in Transnistria“ niekur negalioja, tenka prašytis Moldovos pagalbos, tad užsienyje „Kvint“ produkcijos etiketes puošia užrašas „Made in Moldova“.
Jei bėgsite – rinkitės traukinį
Iš ryto skubame į „saugumą“, nes mūsų vizų galiojimas eina į pabaigą. Biuras įsikūręs daugiabučių namų apsuptyje. Viskas praeina sklandžiai, be jokių ypatingų procedūrų.
Už simbolinę kainą mūsų viešnagės Padniestrėje laikotarpis pratęsiamas dar vienai parai.
Praktinis pastebėjimas: jei į Padniestrę atvykstate traukiniu, į stotyje esantį vizų kioskelį reikia nueiti ir „prisiduoti“ patiems. Jei pamiršite ir išeisite į miestą be popieriuko, išvykstant iš šalies gali tekti sumokėti didelę baudą. O prieš tai gal net susipažinti su milicijos areštine.
Tas pats galioja ir nespėjus laiku išvykti iš šalies. Jei jau patekote į tokią situaciją, bandykite iš Padniestrės išvykti būtent traukiniu.
Traukiniai pasienyje nėra tikrinami, tad jei Tiraspolio sotyje neįkliūsite patruliuojantiems milicininkams ir įlipsite į traukinį, planas pavyks. Tačiau tokiu atveju daugiau niekada nebegrįžkite į Padniestrę.
Kraštutinis variantas yra iš šalies pabėgti perplaukiant Dniestro upę. Tai bus sunku, nes Dniestras platus ir sraunus. Jei ryšitės tokiam žingsniui, prieš plaukdami žvilgtelėkite į žemėlapį, nes vienoje vietoje kitapus Dniestro yra žemės lopinėlis, taip pat priklausantis Padniestrei.
Jei netyčia ten pataikysite, sulauksite pašaipų ir liksite nieko nepešę.
Netikėtas lietuviškas „labas“
Kai Tiraspolio centras mums visiškai nusibodo, padarėme tai, ką darome visuose nuobodžiuose miestuose išsekus fanatazijai. Sėdome į pirmą pasitaikiusį troleibusą ir važiavome iki paskutinės stotelės dairydamiesi pro langus.
„Sheriff“ vardas Padniestrėje reiškia ne tik futbolą. Tai – ir prekybos centrai, ir degalinės, ir kai kurios kitos verslo rūšys.
Troleibusas mus nuvežė į daugiabučių namų rajoną, kur stovi „Sheriff“ prekybos centras.
„Sheriff“ vardas Padniestrėje reiškia ne tik futbolą. Tai – ir prekybos centrai, ir degalinės, ir kai kurios kitos verslo rūšys.
Apsiperkant šiame centre išgirdome lietuvišką pasisveikinimą „Labas, lietuviai“.
Rusakalbė moterėlė iš Klaipėdos, atitekėjusi į Padniestrę, dar nepamiršo lietuvių kalbos. Ne stebuklas, bet vis tiek malonu buvo ją sutikti.
Iš Tiraspolio troleibusu išvykome į Benderus. Tarp šių dviejų, didžiausių šalia vienas kito esančių, Padniestrės miestų kursuoja troleibusai.
Benderai yra Panevėžio dydžio miestas, išsiskiriantis savo pilimi-tvirtove.
Pasivaikščiojus Benderuose iš Padniestrės į Moldovą išvykome maršrutiniu autobusu.
Pasienyje susitvarkėme dar greičiau nei įvažiuojant. Nors ir buvome ištraukti iš mikroautobuso, tačiau tik pasų patikrinimui.
Problemos iškilo tik kitą dieną, bandant išvykti iš Moldovos. Bet apie tai – kitoje dalyje.
