Religija
Turbūt niekam, kas bent kartą matė meksikietišką serialą, ne paslaptis, kad religija šioje šalyje užima svarbų vaidmenį. Bet ir tai žinant, vis tiek tenka nustebti. Čia nieko keista, jei gyveni Jesus Maria miestelyje, tavo kaimynas vardu Mozė, bosas – Judas, o kolega – Izraelis. Miesteliuose galima rasti parduotuvėles, kuriose parduodami drabužėliai kūdikėlio Jėzaus skulptūroms, arba figūrėlės savo gaminamai prakartėlei (pvz. linksmas meškėnas).
Miesteliuose galima rasti daugiau religinio pobūdžio knygynų nei paprastų, o Meksikos globėjos – šv. Mergelės Gvadelupės – atvaizdas lydės keliaujant per šalį: nuo altorių maisto turguose iki nišų sienose. O ir žmonės važiuodami autobusu žegnojasi pamatę bažnyčią ir nepraleidžia progos palinkėti kitiems Dievo palaiminimo.
Mastai
Norint pajusti šalies mastus, neprošal panirti į daugiau nei 20 mln. gyventojų turinčios sostinės chaosą. Geriau net nebandyti važiuoti metro piko valandomis. Itin gelbėja specialūs vagonai, skirti tik moterims ir vaikams, kurie paprastai būna tuštesni ir saugesni, nors buvo įrengti siekiant sumažinti seksualinio priekabiavimo atvejų.
Vien Meksiko mieste tarp įdomių turistinių objektų gali tekti keliauti 15 km, o norint kelias savaites pigiau pakeliauti po šalį, nemažai laiko teks praleisti autobusuose: nuo sostinės iki turistų pamėgtos Oaxacos – 8 valandos, o keliaujant iki Kankuno teks praleisti net 25 valandas autobuse.
Kalbos ir žmonės
Net mokant ispaniškai, ne visur šalyje pavyks susišnekėti. Štai pietinės Chiapas valstijos maisto turguje gali ir neišgirsti ispanų kalbos, užtat prisiklausysi indėnų kalbų, pvz. tzotzil. Šalyje vartojamos ir kartu su ispanų kalba oficialiomis pripažįstamos 63 indėnų kalbos (jomis kalba apie 6 mln. gyventojų). Štai Oaxacos valstija, savo dydžiu prilygstanti Portugalijai, turi daugiau gyvų kalbų nei yra visoje Europoje!
Pro akis nepraslysta ir meksikiečių verslumas. Teko girdėti nuomonių, kad šalyje sunku išsilaikyti nevyriausybinėms organizacijoms, nes meksikiečiai nepratę dirbti kitiems. Susidaro įspūdis, kad daug kas turi savo, nors ir visai mažą, verslą (pvz. sulčių spaudimo vežimėlis ar dujų balionų pardavinėjimas tiesiai iš savo furgono).
Šeima šalyje itin svarbi, ir jos dažnai būna didelės. Štai kolegė džiaugėsi, kad per Kalėdas galės pamatyti daugumą iš savo 60–ies pusbrolių ir pusseserių... Nepaisant to, pagimdžiusi moteris tegauna 6 savaites motinystės atostogų, todėl seneliai neretai užima labai svarbų vaidmenį anūkų auginime.
Gal todėl, kad šalyje tiek daug žmonių, čia mažai ką teks daryti pačiam. Prie kelio mojuoja degalinės darbuotojai, kviečiantys užsukti. O užsukus, jie pasirūpins viskuo – tereiks šiek tiek arbatpinigių sukrapštyti. Taip pat ir prekybos centruose: prie kasų jau laukia dažniausiai pensinio amžiaus žmonės, pasiruošę jūsų prekes sudėti į maišelius. Panašiai ir keliuose stovintys bei kelio ženklus laikantys žmonės ar tualete popierių rankoms šluostytis padavinėjanti senjora.
Šalyje nenustoju stebėtis, kokie žmonės malonūs, mandagūs ir optimistiški. Milijoninėje sostinėje niekas nesistumdo, žmonės niekada nepagailės gero žodžio, o pardavėjas palinkės geriausios kloties gyvenime.
Nors vėlavimas 20 minučių čia yra norma, priešingai nei mano daug lietuvių, meksikiečiai dirba ir ne viskas yra „mañana“ (rytoj). Vidutinė meksikiečio darbo savaitė yra 45 valandų, o atostogų pradedantis dirbti žmogus gauna tik 6 darbo dienas per metus!
Buitis
Dar vienas pagiriamasis žodis – Lietuvos vandeniui, kurį skaniai galima gerti iš čiaupo. Meksikoje vanduo iš čiaupo negeriamas, todėl keliaujant nuolat tenka galvoti apie vandens pirkimą. Gyvenant pastoviau, vanduo perkamas dideliais bidonais, kurių galima nusipirkti ir iš aplink važinėjančių ir juos siūlančių mašinų.
Meksika – ta šalis, kurioje keliaujant gali jaustis finansiškai patogiai. Sostinės Meksiko metro bilietėlis – 5 pesai (23 euro centai), pietuose 10 didžiulių vietinių bananų gali nusipirkti už 10 pesų (45 euro centai), už tiek pat galima skaniai bei sočiai pavalgyti turguose ar gatvės prekystaliuose. Kainos šalyje svyruoja, pigiau yra skurdesniuose pietuose.
O prakalbus apie maistą: UNESCO paveldui priklausanti Meksikos virtuvė nusipelnė visų komplimentų. Čia karaliauja kukurūzas (visomis savo formomis), o jo patiekalų pavadinimų daugiau nei išeina atsiminti.
Atvykus į Meksiką, vietiniai perspėjo, kad reiks aptarti saugumą. Vietoj to, kad kalba suktųsi apie nusikalstamumą ir saugumą keliaujant, jie turėjo omenyje aštrų maistą... Patartina nepasitikėti vietinių „no pica“ (neaštru), jie akivaizdžiai turi didesnį atsparumą aštrumui. Nenorint įsitaisyti gastrito, visus salsos padažus patariama pirma paragauti užsilašinus ant rankos ir tik po to gardinti patiekalus, nes gali tekti nuo aštrumo ir vieną kitą ašarą išspausti.
Kiekviena valstija turi savo tradicinius patiekalus. Ieškantiems egzotikos, Oaxaca pasiūlys vikšrų ir skėrių, Chiapas – takų su skruzdėlėmis, o šiaurėje kaip daržovė valgomi kaktusai (nopales).
