Metų metus Antaliją nurašiusi lietuvė liko priblokšta: „Turiu atsiprašyti šio miesto“

Prisipažinsiu – į Antaliją skridau su daug išankstinių nuostatų. Metų metus šio miesto privengdavau, nes laikiau jį triukšmingu, paskandinančiu tave tarp besilinksminančių turistų ir „viskas įskaičiuota“ apyrankių. Man, kuriai kelionės visada reiškė ne gulėjimą prie baseino, o istorijos paieškas, Antalija atrodė tiesiog per daug „kurortiška“.

Šio straipsnio įgarsinimo gali klausyti tik 15min prenumeratoriai

Prenumeruoti

Sekite 15min Google

Žurnalistės Aistės įspūdžiai iš kelionės po Antaliją / Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau spalio pradžioje, kai į Lietuvą įžengė rudens žvarba, nusprendžiau surizikuoti. Norėjau tik trumpo pabėgimo į šilumą, o radau vietą, kuri privertė mane atsiprašyti už savo skepticizmą. Vos įžengusi į senamiestį supratau, kad iki tol mačiau tik blizgų Turkijos viršelį, po kuriuo slepiasi neįtikėtinai gilus ir daugiasluoksnis turinys.

Antalija mane pasitiko ne pigiu šurmuliu, o ramybe, 28 laipsnių šiluma ir pojūčiu, kad kiekviena siaura, akmenimis grįsta gatvelė turi man ką papasakoti.

Metų metus Antaliją nurašiusi lietuvė liko priblokšta: „Turiu atsiprašyti šio miesto“

Senamiesčio gatvelėmis – tarsi per skirtingus istorijos laikotarpius