„Taip savo skirtingumu pribloškiančios šalies kaip Indija nesu matęs“, – įspūdžiais po eilinės kelionės į kontrastų kraštą dalinosi kaunietis Arnas Lukoševičius.
Traukia mitai
Iki šiol, sudomintas itin dviprasmiškų tiek draugų, tiek menkai pažįstamų žmonių pasakojimų apie dvasinius nušvitimus ar vimdantį skurdą, jis yra aplankęs jau tris Indijos valstijas – Karnataką, Keralą, Goa – ir sostinę Delį. Pastaroji vieta, dažnai kurortu vadinama Goa, kur viešėjo A. Lukoševičius, yra bene labiausiai poilsį prie jūros mėgstančių turistų lankoma valstija. Anot jo, kad viena šalis gali turėti tiek skirtingų spalvų tikėtis sunku. Bet tokia yra Indija, po savu pavadinimu vienijanti 28 valstijas. Tuo pačiu jungianti ir tik iš pirmo žvilgsnio panašias, bet iš tiesų – skirtingas kultūras.
„Nors valstijos yra toje pačioje valstybėje, tačiau jos turi ir daugybę skirtumų“, – patikino vyriškis.
Pavyzdžiui, vienas svarbiausių yra tai, kad būtent trečdalis Goa gyventojų – katalikai. Vadinasi, valstijoje švenčiama daugelis mums žinomų švenčių, yra nemažai bažnyčių, liudijančių įvykusius stebuklus, labiau žiūrima aplinkos tvarkos, geriau suprantami turistai.
„Čia niekas nesistebės jūsų noru gydytis ne žolelėmis, o specialistų patvirtintais, žinomais vaistais. Tačiau, kaip ir dera Indijoje, pageidaujantieji gaus ir ajurvedinius gydymo metodus išmanančių vietinių specialistų patarimus“, – sakė A. Lukoševičius.
Jo tvirtinimu, ten, kur ilsisi daugybė europiečių ir amerikiečių, komercija nėra pamirštama. Puikiai visi žino, kad nuo įtampos, skubos bei daugybės darbo pavargę turistai visuomet svajoja apie greitus ir efektyvius būdus tapti sveikesniais, Ajurvedos procedūrose ar masažuose atgauti jėgas.
„Šnekos apie nuostabius indiškus masažus bei visagales žoleles tikrai yra pasiekę ne vieno keliautojo ausį. Nors indai yra gana sąžiningi apie tai, kuriame salone tikrai verta apsilankyti, geriau pasiteirauti ne vieno asmens“, – pasakojo kaunietis.
Goa gydymui naudojamos žolelės neauginamos. Jos miltelių pavidalu yra atvežamos iš kitų valstijų. Ypač daug jų atkeliauja iš vietovių, esančių netoli Himalajų kalnų. Indijoje dažnas europietis įsigyja ir būtiniausių vaistų, nes jų kainos yra gerokai mažesnės. Šioje šalyje uždrausta importuoti medikamentus taip vietinę rinką apsaugant nuo konkurencijos. Pavyzdžiui, populiarūs preparatai nuo kosulio tekainuoja 50 rupijų (apie 2 litus). Reto kurio turisto, grįžtančio iš Indijos, lagamine nėra populiaraus imunitetą stiprinančio preparato „Chyawanprash“. Kilogramas įvairių skonių papildo Goa kainuoja apie 12 litų, kai gerokai mažesnis kiekis Lietuvoje jo parduodamas už maždaug 50 litų.
„Dvasinis nušvitimas Goa kažin ar aplankys, bet masažais, dėmesiu, skaniu maistu ir mažomis kainomis tikrai pasilepinsite“, – teigė A. Lukoševičius.
Kontrastinga valstija
Jo teigimu, nuskridus į Goa beveik dviems savaitėms galima spėti ir pailsėti, ir pakeliauti ne tik po šią, bet ir po artimiausias greta esančias valstijas.
„Tiems, kam Indijos pavadinimas kelia savotišką baimę, pažintį su šiuo kraštu verta pradėti nuo itin civilizuotos Goa. Kai perpranti vietinę kultūrą, kitų valstijų tradicijos nebėra tokios svetimos“, – įsitikinęs keliautojas.
Nors bene mažiausioje Indijos valstijoje gyvena 1,4 mln. gyventojų, gatvėse vis dėlto atrodo daugiau turistų nei vietinių. Pasak A. Lukoševičiaus, viešose vietose ir turguose, kaip ir kiekvienoje valstybėje, būtina saugoti asmeninius daiktus, iš principo indai yra geranoriški bei mieliau su turistais derasi nei arabai.
„Nors kainos yra nedidelės reikėtų suprasti, kad už kelis litus pirktas drabužis gali tetarnauti pusdienį. Kokybiškų, dailiai pasiūtų aprėdų reikia paieškoti“, – sakė A. Lukoševičius.
Be įvairių vitaminų jo lagamine skrendant į Lietuvą visuomet būna sveriamos juodos arbatos pakelių, smilkalų, prieskonių. Beje, pietaudamas ar vakarieniaudamas kaunietis visuomet pasiteiraudavo, ar maistas bus aštrus ir prašydavo ruošiant patiekalus nenaudoti kalendros. Pastaroji žolelė dezinfekuoja, tačiau A. Lukoševičiui itin nepatikdavo jos valgiui suteiktas skonis. Vyriškis su šypsena sako keliaudamas į Indiją įsidedąs ne tik žinomų vaistų nuo apsinuodijimo, bet ir kokio nors stipraus lietuviško alkoholinio gėrimo. Kol kas geresnės priemonės apsisaugoti nuo žarnyno problemų dar nežinąs.
Keliaudamas po Indiją A. Lukoševičius išsiaiškino, jog apie šalį sukurta daug mitų. Tarkim, kad ir tai, jog po gatves vaikšto šventos karvės. Iš tiesų, anot vyriškio, garbinami galvijai yra auginami namuose, o tie, kurie laisvai ganosi, turi kitą „statusą“. Tačiau net netyčinis jų partrenkimas ir nudobimas gali brangiai atsieiti. Kai kuriose valstijose karvažudžiai yra nuteisiami net septyneriems metams kalėjimo, todėl vairuoti automobilį gatvėmis reikia atidžiai. Indija garsėja ir vegetariškomis valstijomis, kuriose negalima ne tik vartoti mėsos, alkoholio ir cigarečių, bet netgi jų atsigabenti su savimi. Lyginant su daugeliu visoje Indijoje galiojančių taisyklių – Goa yra jų laužimo rojus.
„Atrodo, kad tai smulkmenos, bet kiekviena taisyklė sukuria savitą atspalvį valstijai. Įsivaizduokite vietovę, kurioje visiškai nėra mėsos. Jos nebus, net jei turėsite pilną piniginę rupijų“, – pasakojo A. Lukoševičius.
Jo įsitikinimu, būtent todėl europiečiai taip yra pamėgę Goa. Čia jie randa daugybę turgų, yra maloniai aptarnaujami, deginasi paplūdimiuose, už vaisius, masažus ir kitus malonumus moka mažai, stebi vietinius, vilkinčius tradicinius indiškus drabužius, bešeimininkės karvės vaikšto po gatves, neasfaltuoti keliai kelia dulkių debesis, chaotiškas vairavimas ir net galimybė pamatyti jūra plaukiančią urną su velionio palaikų pelenais...
„Kur kitur galėsi prisiliesti prie Indijos kultūros ir tuo pačiu jos niuansus pajusti mums suprantamais ženklais?“, – įsitikinęs A. Lukoševičius.
