Kai manęs, ką tik baigusios 6 valandas trukusią ekspozicijos apžiūrą, paklausė, ar patiko, nežinojau, ką atsakyti. Norėjosi išlementi „faina“, bet šis žodis kažkaip netiko itin jautriam turiniui, kuris pateikiamas.
Prisipažinsiu, tyrinėdama eksponatus vietomis šypsojausi, o kai kuriose dalyse tiesiog gerklėje strigo gumulas – bandžiau tramdyti besikaupiančias ašaras.
Tuomet atmint iškilo pojūtis iš muziejaus Hirošimoje, Japonijoje, kur pristatomi nuo atominės bombos nukentėjusių žmonių drabužiai, radiacijos paveiktų, sergančių žmonių kūnų nuotraukos. Tuomet, nešama gausaus lankytojų srauto, stipriai aptemdytoje erdvėje, girdėjau ne vieną nosies šniurkščiojimą.
Taip nutiko ir „Dingusiame štetle“, tik erdvės viską apžiūrėti buvo daug daugiau ir už tai ačiū srautus reguliuojančiam personalui.
Ašaros muziejuje
Verkti muziejuje Lietuvoje, pripažinkite, nėra įprasta.
Kai tai nutiko man, maniau, kad kaltas individualus jautrumas, tačiau susėdus pokalbiui su „Dingusio štetlo“ atstovais paaiškėjo, kad tokia būsena ištinka dažną įsigilinusį lankytoją.
„Sakot, negalite atsakyti faina ar liūdna? Man atrodo, tai nauja emocija Lietuvos muziejuose, kai mes išeiname ne tik su susidomėjimo jausmu, ką nors sužinoję, bet ir su tokia gilesne emocija: kažką pajutau, susijungiau mintimis su tais žmonėmis, kurių istorijos pasakojamos, jų istorijos šiek tiek tapo ir mano istorija“, – 15min patikino Marija Dautartaitė, Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ komunikacijos vadovė.
Anot jos, gidai pastebi, kad po ekskursijos reikia duoti laiko grupei nusiraminti, pareflektuoti – negali prašyti iš karto dalintis įspūdžiais. Suteikiama šiek tiek laiko įkvėpti, iškvėpti.
Dažniausi įspūdžiai: liūdna, gėda, graudu, geriau taip nebūtų buvę.
Kaip teigė „Dingusio štetlo“ direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis, muziejus yra asmeniškas, tai – ne vien statistika: viskas perteikiama per konkrečius žmones, kurie gyveno Šeduvoje.
„Atidarymo proga organizavome teatralizuotus pasakojimus – suvaidintos mizanscenos: gidas eina ir kartu eina aktorius, to paties amžiaus kaip ir konkretus Šeduvos štetlo bendruomenės gyventojas, kurio istoriją bandėme atkurti. Muziejaus metinių proga pakartosime.
Galutinė scena didžiulį įspūdį paliko. Sulamita sako: „Man tiesiog pasisekė, aš išlikau“. O Bermanas: „Viskas, čia mano kelias baigiasi“.
Lankytojai stipriai pajaučia tą asmeniškumą. Neseniai mūsų gidas pasakojo: buvo žmonės iš Panevėžio, tai viena moteris po vieno iš muziejuje demonstruojamų filmų liko dar kurį laiką pasėdėti salėje“, – prisiminė direktorius.
Paklaustas, ar tikėjosi tokio didelio susidomėjimo, jis atsakė: „Tikrai ne. Tiesą sakant, labai negalvojome, kad čia bus turistinis objektas, tiesiog darėme savo darbą, svarbų darbą. Rezultatas pats už save kalba.
Nueikit prie atsiliepimų knygos. Ji – jau antroji. Pavartau kartais: „Jūsų muziejus pakeitė mane“, „Aš nežinojau šitos istorijos“, „Didžiausia pagarba jūsų komandai“. Lankytojai ateina prie infocentro, verkia. Žmonės pajuto.“
