Šėta – tarp istorijos ir gamtos
Šėtos miestelyje susikerta keliai, kurie veda į Panevėžį, Ukmergę, Kauną ir Kėdainius, o centre stovinčios Švč. Trejybės bažnyčios bokštas matosi važiuojant iš visų pusių – jis aukščiausias Kėdainių rajone.
Iš pirmo žvilgsnio čia tylu, bet už šios ramybės slepiasi šimtmečiais susiklosčiusios istorijos. Čia galima praleisti bent pusdienį – aplankyti pagrindinius objektus, pasivaikščioti ramiais miestelio takais, užsukti į muziejų ar pakalbinti vietos žmones, kurie neretai tampa tikrais gyvais gidais.
Šėta pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1362 metais.
Pasak šėtiškės, istorijos mokytojos Audronės Pečiulytės, Šėta pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1362 metais – 10 metų anksčiau nei Kėdainiai. Deja, abu pasauliniai karai miesteliui buvo negailestingi – jo centras du kartus visiškai sudegė. Vis dėlto istorijos pėdsakai tebėra ryškūs: lankytojai sustoja prie Švč. Trejybės bažnyčios, užsuka į kapines, apžiūri buvusią sinagogą, o smalsesni – ir į gimnazijos muziejų.
Šėta visada garsėjo daugiakultūriškumu. XIX–XX a. sandūroje net devyni iš dešimties miestelio gyventojų kalbėjo lenkiškai, o iki tol čia gausiai gyveno žydai, karaimai, vokiečiai, sentikiai.
Šiandien vis dažniau į Šėtą ar Kėdainius atvyksta žydų palikuonys net iš JAV ar Pietų Afrikos Respublikos.
Anot istorijos mokytojos, 1897-aisiais iš 1670 gyventojų net 1135 buvo žydai, valdę didžiąją dalį parduotuvių, steigę mokyklas, sinagogą, veikė net žydų bankas. Neatsitiktinai šiandien vis dažniau į Šėtą ar Kėdainius atvyksta žydų palikuonys net iš JAV ar Pietų Afrikos Respublikos, ieškantys savo šaknų.
Per Antrąjį pasaulinį karą vietos žydai buvo sušaudyti Kėdainiuose, o jų sinagogos pastate dar kelis dešimtmečius veikė mokykla. Šiandien jis saugomas kaip kultūros paveldo objektas, o langus puošia senosios miestelio fotografijos.
Ne mažiau įspūdinga ir Šėtos kapinių istorija. Tai aukščiausia miestelio vieta, kur stūkso klasicistinė keturių kolonų koplyčia, pastatyta 1824-aisiais Veličkų giminės. Joje įrengtas kolumbariumas, talpinantis net 18 karstų. Be to, prieš bene 15 metų kapinėse aptiktas paminklas su seniausiu lietuvišku įrašu antkapyje.
Šėtos kapinėse palaidoti ir Montvilų šeimos nariai. Garsusis filantropas Juozas Montvila, būtent ir kilęs iš šių kraštų, garsėjo tuo, kad siekė paprastiems žmonėms suteikti amatų mokymosi galimybę – Šėtoje net įkūrė audėjų mokyklą, aprūpino moteris staklėmis, jų darbus veždavo į parodas Vilniuje.
Pasak A.Pečiulytės, pažinti miestelio istoriją galima ir Šėtos gimnazijoje įkurtame muziejuje. „Viena muziejaus dalis skirta baigusių abiturientų laidoms, o antroji – Šėtos miestelio ir mokyklos istorijai“, – dalijosi istorijos mokytoja.
Verta stabteli ir prie buvusio Mitėniškių dvaro, kur gimė garsieji broliai Montvilai. Nors pats dvaras neišliko, informaciniai stendai leidžia įsivaizduoti jo praeitį. O važiuojant nuo Ukmergės Šėtos link, vidury laukų stūkso XVIII a. pabaigos Normainių dvaro koplytėlė – viena iš vos trijų Lietuvoje išlikusių koplyčių, skirtų Baro konfederatų kovoms atminti.
Dvarų romantika ir bendruomenių šiluma Pavermenyje ir Truskavoje
O štai nuo Šėtos pasukus link Panevėžio, pasitinka Pavermenys ir Truskava. Šios vietos saugo ne tik dvarų istorijas, bet ir bendruomenės kuriamą jaukumą.
Pavermenio kaime pirmiausia akį traukia išlikusi Pavermenio dvaro sodyba. Čia galima pamatyti rūmus, ūkinius pastatus, liepų alėją bei senąjį parką. Dvaras, XVIII a. priklausęs didikams Brunovams, šiandien primena apie regiono bajorišką praeitį.
O visai netoliese veikia Truskavos kraštotyros ir buities muziejus „Seklyčia“. Jame eksponuojami iš vietos žmonių surinkti rakandai, pasakojantys apie paprastą, bet spalvingą kaimo gyvenimą.
Kaip sako muziejaus įkūrėja Leonora Silevičienė, idėja gimė tuomet, kai bendruomenė nusprendė išsaugoti tai, kas liko iš senųjų sodybų – ir taip surinkta kolekcija tapo muziejumi.
„Seklyčia“ šiandien – ne tik parodų vieta, bet ir tikras bendruomenės centras, kur vyksta renginiai, verdami tradiciniai razavi virtiniai, o per šventes lankytojus pasitinka „arbatų fėja“ Milda Tamulevičienė, visuomet pasirūpinanti garuojančia arbata. Šalimais stūkso ir medinis paminklas, įamžinantis išnykusių apylinkių kaimų pavadinimus – tylus priminimas apie laiko nugramzdintas vietoves.
Truskavos bendruomenė garsėja savo vieningumu. Jos pirmininkė Ieva Šipelienė sako, kad nors jaunimo ir nėra gausu, vasarą čia sugrįžta draugai iš aplinkinių vietovių – kartu sportuoja, dalijasi sveiko gyvenimo idėjomis, organizuoja renginius, tad įtraukiami visi norintys.
O štai už kilometro, ant kalvos, iš tolo matoma Truskavos Šv. Dvasios bažnyčia. Vietiniai sako, kad apšviesta ji ypatingai graži naktį. Tačiau ši šventovė mena skaudžią praeitį: per Antrąjį pasaulinį karą sudegė visas miestelis su senąja bažnyčia, o sovietmečiu buvo sunaikintos vienuolika šventoriaus koplytėlių – išliko tik viena. Naujos bažnyčios statyba prasidėjo 1988-aisiais ir užtruko dešimtmetį.
Šiandien Truskavos bažnyčios vidus puošiamas iškilių menininkų kūriniais. Vienas įspūdingiausių elementų – 7 metrų aukščio, iš beveik 1 tūkst. įvairių matmenų vamzdžių sudaryti E.F.Walcker vargonai. Jie ne tik puošia interjerą, bet ir dažnai skamba koncertų metu.
Bažnyčios fasadą virš durų puošia Kęstučio Patamsio skulptūra „Laiminantis Kristus“, o parapijos 200 metų jubiliejui pastatytas šamoto stogastulpis, kurį sukūrė Kęstutis Krasauskas.
Žemutiniame šventoriaus kampe stovi kryžius su 1904 metų data – manoma, kad jis skirtas Spaudos atgavimo atminimui. Šventoriaus prieigose stovi ir juodo granito paminklas 1918 metų Lietuvos laisvės gynėjams atminti – dar vienas svarbus istorijos akcentas, primenantis kovą už nepriklausomybę.
Bažnyčios papėdėje įsikūrę rekolekcijų namai, kur galima atvykti tiek asmeninei tylos maldai, tiek grupių susikaupimui. Ant pastato sienų iki šiol matomos 1944-ųjų apšaudymo žymės – gyvas istorijos liudijimas. Be to, tuo metu dalis šio pastato buvo naudojama kaip laikinoji parapijinė bažnyčia, kol ant kalvos iškilo dabartinė.
Tad Pavermenys ir Truskava dovanoja viską viename: dvarų romantiką, gyvos bendruomenės šilumą, muziejinę kasdienybės atmintį ir sakraliosios architektūros didybę.
