Pasak Dusetų dailės galerijos padalinio Antazavės dvare vadovės Linos Brogaitės-Kažemėkienės, tiek skirtingų parodų vienoje vietoje net Vilniuje būtų sunku rasti.
Tad kultūrinę kelionę verta pradėti būtent nuo Antazavės dvaro.
Antazavės dvaras ir E.Pliaterytė
Antazavės dvaras įsikūręs ant Zalvio ežero kranto, o jo istorija siekia XVII amžių, kai Dusetų dvaro ponai Rudaminos čia įkūrė palivarką, kurį pavadino Antazalve. Kiek vėliau šiai vietovei prigijo Antazavės pavadinimas.
1686 m. Antazavę įsigijo Daugpilio ir Livonijos seniūnas Jonas Andrius Pliateris. Nuo tada iki XIX a. pirmos pusės Antazavė priklausė garsiai grafų Pliaterių giminei.
XVIII a. pabaigoje Liudviko ir Kunigundos Pliaterių iniciatyva iškilo iki šių dienų išlikę klasicistiniai mūriniai rūmai. Liudvikas ir Kunigunda buvo 1831 metų sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės seneliai.
Nors Emilija Pliaterytė gimė Vilniuje, su Antazavės dvaru ją siejo glaudus ryšys – čia gimė jos tėvas, o ir pati Emilija dvare dažnai leisdavo laiką. Kai mergaitei buvo aštuoneri, tėvams išsiskyrus ji su motina apsigyveno Liksnos dvare, netoli dabartinio Daugpilio Latvijoje, tačiau dažnai lankydavosi Antazavėje pas savo močiutę.
Būtent Antazavės dvare 1831 m. Emilija parašė pareiškimą, kad savanoriškai prisijungia prie sukilimo ir pasižadėjo kovoti už tėvynės laisvę. Iš čia ji išjojo į Dusetų dvarą (dab. Didžiadvario kaimas), kur kartu su savo antros eilės pusbroliu Cezariu Pliateriu subūrė pirmąjį sukilėlių būrį ir prisijungė prie sukilimo.
Vėliau dvaras priklausė Ledochovskių ir Ropų giminėms, o paskutinieji jo savininkai – Mikalojus Voinarovskis su žmona – 1941 metais buvo ištremti į Sibirą. Apie 1960 metus iš Antalieptės į dvarą buvo atkelti vaikų namai.
„Vaikų namai buvo viename iš dvarų pastatų, o pagrindiniame įkurta internatinė mokykla. Viskas buvo išgriauta, viduje nepaliko nieko autentiško. Pirmos laidos mokiniai yra pasakoję, kad per darbų pamokas jie drožė darbelius iš senų baldų“, – pasakoja L.Brogaitė-Kažemėkienė.
Tačiau 2022 metais dvaras buvo iš esmės atnaujintas ir prikeltas naujam gyvenimui. Tad dabar dvare nuolat rengiamos profesionalių menininkų parodos, koncertai, kūrybiniai susitikimai, o istorinę rūmų dvasią sustiprina čia eksponuojami Ramučio Petniūno kolekcijos baldai.
Dvaras, alsuojantis kultūra
Kaip sako L.Brogaitė-Kažemėkienė, vilniečiams ar kauniečiams kelias iki Antazavės nėra trumpas, todėl ir parodos dvare keičiamos ne taip dažnai, kad visi spėtų jas aplankyti.
„Dabartinės parodos veiks iki rugsėjo vidurio, tad siūlau sėsti į mašiną ir nestojant atvažiuoti. O jei norisi pasilikti ilgiau – aplinkui apstu sodybų, nes vienos dienos viskam gali ir nepakakti“, – šypsosi ji.
Anot L.Brogaitės-Kažemėkienės, dvare kuriama šių dienų nuotaika, tačiau kartu puoselėjama ir jo istorija. Čia įamžintas Emilijos Pliaterytės atminimas – eksponuojamas dailininko Tado Lukoševičiaus nutapytas jos portretas.
Vos įžengus į dvarą lankytojus pasitinka Medos Norbutaitės tapybos paroda „Susitapatinimas“. Antrajame dvaro aukšte eksponuojami Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Lino Leono Katino darbai, kurio dvipusiai paveikslai tarsi kviečia dialogui, kur viena jų pusė užduoda klausimą, kita – pateikia atsakymą.
Dvare taip pat galima išvysti žymaus menininko Algio Griškevičiaus, daugiau nei du dešimtmečius Prancūzijoje gyvenančios menininkės Rūtos Jusonytės kūrinius, Liberto Klimkos barometrų kolekciją bei kompozitoriui Lionginui Abariui priklausiusį pianiną. „L.Abarius – mūsų krašto žmogus, vargonavęs Antazavės bažnyčioje“, – dalinosi L.Brogaitė-Kažemėkienė.
Be abejo, daugelio žvilgsnius prikausto įspūdingo dydžio Šarūno Saukos paveikslas. „Š.Sauka dalija Lietuvą į dvi dalis – į tuos, kuriems patinka jo kūryba, ir tuos, kurie negali jo pakęsti. Tačiau bet kokiu atveju visiems smalsu jo darbus pamatyti ir apie juos padiskutuoti“, – juokiasi L.Brogaitė-Kažemėkienė.
Ji sako, kad pati dvare jaučiasi tarsi namuose, todėl tokią atmosferą stengiasi sukurti ir svečiams. Be to, Antazavės dvaras – ne tik galerija ar muziejus: čia galima susituokti civiline santuoka. Tad vieni ateina dėl meno, o kiti išeina jau kaip šeima.
Šviesių žmonių parkelis ir Stelmužės ąžuolo brolis
Nors dvaras Antazavėje – pagrindinis traukos objektas, tačiau nustebins tikrai ne vien jis.
Ne ką mažiau įdomi pačiame Antazavės centre esanti medinė Antazavės Dievo apvaizdos bažnyčia, turinti baroko architektūros bruožų.
Pasak istoriko Šarūno Subatavičiaus, bažnyčia pastatyta 1794 m., o jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė-Pliaterienė. Šalia bažnyčios esanti varpinė ir vartai pastatyti daug vėliau – XIX a. pabaigoje. Šiandien bažnyčia traukia ne tik vietos gyventojus – ją vis dažniau atranda ir keliautojai.
O netoli dvaro, vos už kelių kilometrų, slypi dar vienas netikėtas atradimas – Šviesių žmonių parkelis.
Šiandien bažnyčia traukia ne tik vietos gyventojus – ją vis dažniau atranda ir keliautojai.
Čia kultūros entuziastas Marius Lucka kartu su skulptoriumi Mykolu Sauka „įkurdino“ penkias skulptūras – menininkui Jonui Mekui, poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui, „auksinei žuvelei“ Rūtai Meilutytei, keliautojui Danui Pankevičiui ir roko grupės „Garbanotas“ vokalistui Šarukui Joneikiui.
Gamtos mylėtojai turėtų užsukti ir prie Stelmužės ąžuolo broliu vadinamo, 500 metų senumo Bradesių ąžuolo. O nuo netoliese esančio Bradesių piliakalnio atsiveriantys vaizdai į Sartų ežerą tiesiog pakeri. Keliaujant po kraštą verta aplankyti ir kitus netoliese esančius Pakačinės ir Velikuškių piliakalnius.
„Kelionę po Antazavės apylinkes gali papildyti ir Marimonto užtvanka bei vandens malūno liekanos – dar vienas priminimas apie turtingą šio krašto istoriją. Malūnas, lentpjūvė, karšykla veikė net ir pokario metais, tačiau apie 1946 ar 1947 metus kilus gaisrui viskas sudegė ir iki šių dienų išliko tik akmeninio mūro likučiai bei akmenimis grįsto senkelio atkarpa“, – pasakoja istorikas.
Istorijos mėgėjams verta užsukti ir į Antazavės šilą prie Vincežerio ežero. Čia išlikusi ir atkurta dalis partizanų žeminių – vieta, kur 1944 m. veikė Lokio rinktinės partizanai ir vyko vienas didžiausių tų metų mūšių Zarasų krašte. Šiandien tai valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, primenantis Lietuvos partizanų kovas.
„Atrodo, nedidelė Antazavė gali pasiūlyti gerokai daugiau, nei tikėtumeisi. Tai viena tų vietų, kur atvykstama dėl dvaro, o išvažiuojama supratus, kad vienos dienos šiam kraštui tiesiog neužtenka“, – apibendrina Š.Subatavičius.
