Šįkart jis mus neša į Padniestrę. Tai – separatistinė, niekieno nepripažinta teritorija, įsiterpusi tarp Moldovos ir Ukrainos. Teoriškai tai Moldovos dalis, o iš tiesų pati save valdanti nepriklausoma teritorija, smarkiai priklausoma nuo Rusijos. Padniestrėje negalioja jokios tarptautinės teisės ir normos.
Bet apie viską nuo pradžių. Prieš patenkant į Padniestrę, mūsų laukia desertas – laisvasis Odesos miestas. Kodėl laisvasis? Nes Odesa yra kitokia nei kiti Ukrainos miestai.
Ir ne šiaip sau kitokia, o ryškiai kitokia. Odesiečiai net patys tiksliai negali pasakyti, ar jie yra ukrainiečiai, ar rusai. Jie tiesiog odesiečiai, rusiškai vadinantys save odesitais. Taip juos savo pasakojime vadinsiu ir aš.
Odesitai api bū di na mi, kaip am ži ni op ti mis tai, są mo jin gi, šmaikš tūs žmo nės. Net yra spe ci fi nė ode sie čių tar mė, ku rią ga li ma pa ly gin ti su dia lek tu žy do, kuris rusiš kai kal ba su ak cen tu.
Ši jų ypatybė tokia ryški, kad net kuriami anekdotai apie odesitus, kalbančius savo tarme.
Kodėl Odesą pavadinau apdainuota? Nes apie ją sukurta daug dainų, pastatyta daug filmų. Sovietmečiu Odesa buvo labai populiarus kurortas ir laisvamaniais menininkais save laikančių piliečių gyvenamoji vieta.
Tai buvo vienas didžiausių SSRS uostamiesčių ir vieni iš plačiausių vartų į laisvąjį pasaulį. Odesa garsėjo daugiatautiškumu, verslumu, linksmybėmis ir savita aura.
Miestas pagal žinomumą ir populiarumą nusileido tik Maskvai ir Sankt Peterburgui. Iš „didžiosios tėvynės“ į Odesą kursuodavo pilni traukiniai piliečių, pasiruošusių džiaugtis gyvenimu.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai Odesos svarba ir mastai gerokai sumenko. Viskam ėmė trūkti pinigų, buvo uždarytos dauguma sanatorijų, miestas prarado turistus, apšepo, pavargo ir nuskurdo.
Paradoksalu, bet Krymo praradimas Odesai išėjo į naudą, nes poilsiautojų srautai iš Krymo nukrypo būtent į Odesos apylinkes.
Dabar Odesa jau nebe pasaulinio, o tik regioninio masto uostas. Odesa yra didžiausi ir svarbiausi Ukrainos jūrų vartai į pasaulį, tačiau palyginus su sovietmečiu, tiek krovinių, tiek kruizų mastai yra sumažėję daug kartų.
Paradoksalu, bet Krymo praradimas Odesai išėjo į naudą, nes poilsiautojų srautai iš Krymo nukrypo būtent į Odesos apylinkes.
Svarbiausias klausimas: „Kaip išgyventi?“
Į Odesą atvykome traukiniu. Traukiniai Ukrainoje puikūs. Jie patogūs, važiuoja toli ir yra fantastiškai pigūs. Aštuonių valandų kelionė iš Kijevo nekainavo nė dešimties eurų.
Jei kas nori maksimaliai pasimėgauti kelionėmis traukiniais, Ukraina yra tam ideali vieta, nes šis malonumas yra pigiausias Europoje.
Stotyje išlipome 23 val. ir pėsčiomis per miestą patraukėme link viešbučio. Per viešnagės Odesoje dienas miestas pasirodė saugus, jokių pavojų nepatyrėme.
Taip, jis šiek tiek apšepęs, miestiečiai jau nebėra tokie linksmi, atsipalaidavę ir išdidūs kaip kadaise. Visi tarsi susitarę sako, kad anksčiau buvo geriau.
Odesiečiai labai pasiilgę tvarkos. Jie skundžiasi, kad korupcijos mastai milžiniški, tam tikra visuomenės dalis lobsta, o dauguma skursta.
Netoliese vykstantis karas gausiausią miesto etninę grupę – ukrainiečius vienija, tačiau daugumai labiau rūpi, kaip išgyventi. Pensija mieste siekia apie 100 JAV dolerių.
Odesiečiai labai pasiilgę tvarkos. Jie skundžiasi, kad korupcijos mastai milžiniški, tam tikra visuomenės dalis lobsta, o dauguma skursta.
Dabar Odesos meras yra Gruziją ant kojų pastatęs Michailas Saakašvilis. Jis žada kibti korupcijai į atlapus ir įvesti mieste tvarką. Ambicingi darbai jau pradėti.
Akis badančios praeities smulkmenos ne erzina, bet linksmina
Viešbučio „Centralnyj“, kuriame apsistojome, interjeras mena buvusią šlovę. Akis užkliūva už puikių, tačiau morališkai pavargusių dekoracijų, ornamentų, didelių veidrodžių, kilimais išpuoštų koridorių. Laikas viešbutyje tarsi sustojo.
Tačiau mes dėl to džiaugėmės – galėjome nors kiek prisiliesti prie garsiosios sovietmečio Odesos.
Miesto viešojo transporto bilieto kaina yra per maža, kad ją atsiminčiau. Įlipus į tramvajų, prieina konduktorė ir parduoda bilietą. Čia nutinka smagių įvykių.
Mūsų akivaizdoje ambicingas keleivis susiginčija su konduktore dėl keliolikos centų vertės bilietėlio. Ginčas įsiplieskė, išplito į kitas tramvajaus vietas ir netgi pakeitė savo pirminę temą.
Buvo smagu klausytis. Kad dar labiau pasilinksminčiau, viešai ir garsiai apkaltinau brolio žmoną – esą ji dairosi į kitus vyrus. Ne juokais su ja susikibome ir, kaip ir tikėjausi, sulaukėme susidomėjimo: visas tramvajus juokėsi.
Rimtas ginčas dėl keliolikos centų vertės bilietėlio virto komedija. Beje, per tą laiką, kol konduktorė ginčijosi, visi keleiviai važiavo be bilietų.
Jei reikėtų apibrendrintai pavadinti dabartinę Odesą, sakyčiau, jog tai – linksmas ir gražus miestas. Jo dvasios nenuslopina apšepimas. Žymiausias Odesos objektas yra Potiomkino laiptai, vedantys žemyn į jūrų uostą.
Vasarą svarbiausią vaidmenį miesto svečiams vaidina Lanžerono ir Arkadijos paplūdimiai. Miesto senamiestis yra labiau panašus ne į mums įprastus senamiesčius, o į Kauno Žaliakalnį.
Jo akcentas yra medžiais apsuptos „smetoniškos“ vilos. Miestiečių pasididžiavimas – Odesos rotušė yra „apkrauta“ vestuvininkais. Jie stovi eilėse, kad galėtų čia nusifotografuoti.
Nieko keisto, kad visų kartų miestiečių vestuvinės nuotraukos yra vienodos.
Man asmeniškai iš visų Odesos turistinių objektų labiausiai patiko Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo (Iljos Ilfo, Jevgenijaus Petrovo knygos „Dvylika kėdžių“ herojai, – red. past.) paminklai žymiojoje Deribasovo gatvėje. Tai naujosios Odesos įžymybės.
Žmonės stovi eilėje, kad galėtų nusifotografuoti prie kėdės. Susidarė įspūdis, kad Deribasovo gatvė dabar yra Odesos širdis.
Ar verta vykti į Odesą dabar? Geriau vasarą – tuomet išsivešite daugiau įspūdžių ir turėsite progos pasimaudyti Juodojoje jūroje. Tačiau miesto šarmas jaučiamas visais metų laikais. Tad, jei tik randate bilietų, planuokite kelionę ten.
Na, o mes su broliu savo kelionę traukiniu tęsiame į Kišiniovą, iš kurio vyksime į šalį, dėl kurios aplankymo planų kai kurie pažįstami sukiojo pirštą prie smilkinio. Apie nestandartinius ir linksmus lietuvaičių nuotykius Padniestrėje – kitoje pasakojimo dalyje.
