Pasaulio keliautojas D.Kinderis siūlo maršrutą savame krašte: Mažoji Lietuva – sava, bet kitokia

Kas keliaudami į Lietuvos pajūrį pasirenka lėtesnį variantą – važiavimą ne greitkeliu, o panemune – nė kiek nesigaili sugaišto laiko. Tai nuostabus maršrutas, pilnas istorijos, su piliakalniais, pilimis ir senosiomis, dar kunigaikštystės laikus menančiomis bažnyčiomis ir atgaivą akims suteikiančiu unikaliu kraštovaizdžiu, kuriuo galima iki soties mėgautis skaičiuojant Nemuno vingius vienoje pusėje ir ant stačių šlaitų pakibusius medinukus namus kitoje.

Bet šį kartą ne apie Veliuonos archeologinius turtus ir ne apie raudonąją Raudonės pilį. Už Jurbarko, kur neoficialiai pasibaigia vaizdingasis panemunės maršrutas, prasideda kitas, labiau istorinis ir labiau miškingas nei pilimis turtingas, Mažosios Lietuvos kraštas. Jeigu išvažiavę iš Jurbarko neužsuktume į Smalininkus (istoriškai Shmalleningken), dar keliolika kilometrų nematytume pasikeitimų. Tuo tarpu važiuojant siauru ir iš kraštų aptrupėjusiu asfalto keliu – kaip Mažojoje Lietuvoje būdinga, – akis užkliūva už pasikeitusios architektūros. Būtent ties Smalininkais buvo vokiškojo Lietuvos krašto – Mažosios Lietuvos rytinė riba. Nuo čia iki pat Klaipėdos – siauras, kai kur tik keliolikos kilometrų pločio žemės lopinėlis, kuriame Lietuva formavosi kitokioje kultūrinėje terpėje nei likusi, daugiausia Lenkijos ir Rusijos veikiama „didžioji“ Lietuvos dalis.

Važiavimas per Smalininkus – lyg sienos į naują šalį kirtimas. Už smagiai besisukančio kiekvieno posūkio stūkso po vokišką architektūros pavyzdį, dažniausiai aptrupėjusį, bet autentišką statinį. Dar vienas labai mažlietuviškas akcentas – kelius ramstantys ąžuolai. Tačiau tai skaudi tema bet kuriam vietiniui. Dar prieš gerus metus Smalininkus puošė ilgiausia tuo metu Lietuvoje ąžuolų alėja – net 207 drūti galiūnai. Dabar šita vieta nyki ir tuščia, likusieji neiškirsti keli ąžuolai čia labiau primena nebe galingus medžius, o paukščių baidykles.

Užklysti į Smalininkus galima ne tik dėl pirmosios pažinties su Mažąja Lietuva, bet ir dėl  seniausios Europoje vandens matavimo stoties, įrengtos 1811 metais, o norintys miestelyje apsistoti – gali pasibelsti į ne vienos kaimo turizmo sodybos vartus.

Toliau už Smalininkų – Viešvilės (istoriškai Wayswille) miestelis, nuo kurio prasideda didžiulė ir gūdi Karšuvos giria, garsėjanti savo pelkynais ir mėlynių plantacijomis. Pačiame miestelyje greitai pastebimi mažlietuviški akcentai – didžiulis raudonų plytų pastatas – buvę teismo rūmai (anuomet Klaipėdos krašte buvo tik penkios teismo apygardos – Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Rusnės ir minėtoji Viešvilės), kur dabar jau daugiau kaip pusę amžiaus įsikūrę vaikų namai.

Kiek toliau už Viešvilės, į Pagėgių pusę, yra tarsi riba, žyminti besikeičiančią tarmę. Jeigu Viešvilėje dar jaučiamas suvalkietiškas akcentas (Smalininkuose tai tikrai), tai už aštuonių kilometrų esančiuose Žukuose jau žemaičiuojama. Išlindus iš Karšuvos girios į plačius laukus, nusėtus banguojančių kalvagūbrių, ir kirtus lygiomis pievomis tingiai tekančią Jūros upę, įvažiuojame į savo istorija labai turtingą Vilkyškių miestelį, dabar žinomą labiausiai dėl „Vilkyškių pieninės“ sūrių ir sūrelių.

O aplink Vilkyškius tikrai daug dėmesio vertų vietų: ir septyniolikos kamienų Raganų eglė, ir legendinis Rambyno kalnas – tikras šių kraštų simbolis, nuo kurio pušų paunksmės atsiveria įspūdinga panorama į Nemuno vingį ir Karaliaučiaus pievas. Patys Vilkyškiai yra puikus lietuvininkų istorijos atspindys. Miestelį galima vadinti vienu tragiškiausių Mažojoje Lietuvoje. Visada gausų ir gyvenimo pilną, turgaus klegėjimo kupiną miestelį vis iššluodavo badas, maro ir šiltinės epidemijos. Jeigu ne ligos ir maisto sausros, Vilkyškiai kentėjo nuo priešų kariuomenių. Siautėjo ir rusų kazokai, ir Švedijos kariuomenė. Visgi iššluoti kiemai neliko be gyventojų.

Greitai į Vilkyškius pradėjo keltis ir lietuvininkus pakeitė šimtai religinių pabėgėlių iš Zalcburgo. Taip šiame krašte pradėjo mirgėti vokiškos pavardės. Lyginant su šiandieniniais Vilkyškiais, prieš šimtmetį čia tiesiog virė gyvenimas – buvo keliolika parduotuvių, restoranai, viešbučiai, bankas, amatininkų dirbtuvės, vykdavo arklių ir galvijų turgūs. Iki šiol Vilkyškių centre galima pajusti to buvusio urbanistinio centro pėdsakus. Išlikusi turgaus aikštė, fachverko stiliaus pastate veikia viešbutis ir kavinė, restauruota senoji evangelikų bažnyčia, o vaistų galima įsigyti iš senosios vaistinės.

Pastaruoju metu Vilkyškiuose klesti vietinis turizmas. Lietuviai čia renkasi vandens pramogas – jau gerą dešimtmetį vasaromis seklia Jūros upe iriasi šimtai baidarininkų, o vokiečių ir austrų senoliai mėgsta minti dviračių pedalus nostalgija kvepiančiomis ąžuolų alėjomis, kur prieš kelis šimtmečius kraustėsi ir įvairiais amatais vertėsi jų giminaičiai. Dažniausiai maršrutas prasideda Smalininkuose, o Mikytuose išsišakoja arba į Tilžę (Sovetską) ir toliau į Ragainę (Nemaną), arba į Mažosios Lietuvos širdį – Šilutę (Heydekrug).

Šį kartą maršrutą užbaigiame kelių sankryžoje – Mikytuose. Čia stovi vos keli namai, iš kurių viename gimė pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas Romas Ubartas.

Man Mikytai visada asocijavosi su pakelės užeiga, kurios fasadą prieš gerą dvidešimtmetį puošė didžiulė iškaba su virėjo veidu. Labai jau piktdžiugiškoje virėjo šypsenoje puikavosi dantyse įsprausta sultinga dešrelė, viliojusi išalkusius lietuvius, rusus, o vėliau ir vokiečius užsukti į dar sovietinius laikus menančią užeigą, kvepiančią tomis pačiomis dešrelėmis su garstyčiomis ir pigia kava.

Vaikystėje dažnai tekdavo važiuoti šiuo keliu per Mikytus, ir nežinau kodėl, bet būtent tas vaizdas iš vaikystės įsiminė labiausiai. Tiesa, kavinė veikia iki šių dienų, tik vietoj tarybinių dešrelių greitai besisukančios šeimininkės pasiūlo pigių ir labai didelių kepsnių ar kaimiškų mišrainių.

Apie kitą šio kelio atkarpą Pagėgiai – Šilutė skaitykite kitoje dalyje.