Sekite 15min Google
Spalvoti namai ir Rietavo kavinė
Miesto istorija prasidėjo 1652 metais, kai olandų Rytų Indijos kompanija čia įkūrė maisto papildymo stotį laivams, plaukiantiems į Aziją. Iš tų laikų liko ir Bo Kaapas: rajonas, kurio namai dabar nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis. Jame gyvena Kapo malajų bendruomenė, išlaisvintų vergų palikuonys. Pasakojama, kad ryškios spalvos buvo laisvės ženklas. Vergams namų dažyti nebuvo galima, tad gavę laisvę žmonės rinkosi pačias linksmiausias spalvas, kokias rado. Per Ramadaną spalvotosios gatvelės nutyla, nes didžioji bendruomenės dalis yra musulmonai. Fotografams tai geriausias metas: namai tie patys, o nuotraukose mažiau automobilių.
Miesto širdis šiandien plaka Viktorijos ir Alfredo krantinėje. Tai veikiantis uostas, paverstas pramogų kvartalu ir lankomiausia vieta visoje Pietų Afrikoje. Čia ruoniai drybso ant pontonų tarp jachtų, veikia šimtai parduotuvių, o restoranuose austrės valgomos su vaizdu į Stalo kalną. Saulėlydžio valanda turi net savo pavadinimą. Sundowner yra šventas ritualas: gėrimas rankoje, saulė krinta į Atlantą ir niekas niekur neskuba.
Keiptaune yra ir netikėtas lietuviškas pėdsakas. Beveik 90 procentų Pietų Afrikos žydų yra litvakai, kilę iš Lietuvos. Žydų muziejaus kavinė čia pavadinta Rietavo vardu, o muziejaus darbuotojai vardija protėvių miestus: Plungė, Kaunas, Žagarė. XIX amžiaus pabaigoje iš Lietuvos į Pietų Afriką emigravo dešimtys tūkstančių žmonių ir jų palikuonys iki šiol jaučia sentimentą Lietuvai. Toks susitikimas kitame pusrutulyje veikia stipriau nei bet kuris muziejus.
Dar viena vietinė pamoka laukia deimantų parduotuvėse. Pietų Afrika yra deimantų pramonės gimtinė ir būtent čia sukurta legendinė rinkodaros formulė, pavertusi anglies kristalą amžinos meilės simboliu. Deimanto kaina yra rinkodaros rezultatas ir vietiniai to nė neslepia. Bet daug dalykų gyvenime perkama ne dėl savikainos.
Iškyšulys, kur skandinami laivai ir mitai
Kelias į pietus nuo Keiptauno veda pro prabangiausius pajūrio rajonus iki Gerosios Vilties iškyšulio. Portugalas Bartolomėjus Dijasas, pirmasis europietis, jį apiplaukęs 1488 metais, vietą pavadino Audrų iškyšuliu. Karalius vardą greitai pakeitė į viltingesnį: reikėjo, kad jūreiviai neišsigąstų plaukti į Indiją. Audros niekur nedingo. Šiuose vandenyse nuskendo šimtai laivų, o legenda apie čia klaidžiojantį vaiduoklių laivą įkvėpė ir poemas, ir Vagnerio operą. Skrajojančio olando vardu šiandien pavadintas funikulierius, keliantis lankytojus į Cape Point švyturį.
Čia verta sugriauti ir vieną gražų mitą. Du vandenynai, Atlanto ir Indijos, susitinka ne prie Gerosios Vilties iškyšulio, o už poros šimtų kilometrų, prie Adatos kyšulio. Bet vaizdai čia tokie, kad tiesa niekam netrukdo.
Pakeliui atgal laukia mieliausias pusiasalio sustojimas: afrikinių pingvinų kolonija. Ji įsikūrė devintajame dešimtmetyje, kai paplūdimyje apsigyveno vos kelios poros, o dabar čia peri tūkstančiai. Vaizdas atrodo idiliškai: burkuojančios poros, kiaušiniai po krūmais, jaunikliai pūkuotais šonais. Bet istorija liūdnesnė, nei atrodo. Afrikiniai pingvinai sparčiai nyksta, ir mokslininkai perspėja, kad po dešimtmečio jų gamtoje gali nebelikti. Kaltas ne turizmas, o peržvejotos sardinės ir tarša: pingvinams tiesiog nebelieka maisto. Parko prižiūrėtojai silpnus jauniklius renka ir maitina rankomis. Kiekviena karta, kuri dar spėja juos pamatyti, yra laimingesnė, nei pati supranta.
Vynų kraštas ir žemės įstatymas
Už Keiptauno prasideda vynuogynai. Vynas čia gaminamas nuo 1659 metų ir Pietų Afrika turi net savo vynuogę: pinotažą, 1925 metais išvestą sukryžminus pino nuarą su senso. Vynų sostinė Stelenbošas atrodo kaip olandiškas miestelis po Afrikos saule. Balti kolonijinio stiliaus namai, ąžuolų alėjos, universitetas ir kavinės. Čia gyvena senosios afrikanerių šeimos, apie kurių turtus ir įtaką rašomos knygos. Viena jų taip ir vadinasi: „Stelenbošo mafija“. Įdomiausia, kad senieji milijonieriai čia pietauja ne prabangiuose restoranuose, o paprastoje picerijoje. Senų pinigų taisyklė veikia visame pasaulyje vienodai: kuo mažiau demonstruoji, tuo daugiau turi. Skandalais garsėja tik naujieji piniguočiai. O aplink miestą išsibarsčiusios vyninės varžosi ne tik vynu, bet ir grožiu. Babylonstoren dvaras įleidžia lankytojus net už mokestįir jis to vertas: seni olandiški pastatai, milžiniškas daržas, kuriamas pagal istorinio Keiptauno sodo pavyzdį, ir degustacija su septyniais vynais. Stručio kepsnys restorane kainuoja dešimt eurų, o butelis gero vyno – šešis. Prie tokių kainų priprasti pavojinga.
Bet ir vynų krašte istorija niekur nedingsta. Stelenbošo privačiame modernaus meno muziejuje paroda skirta 1913 metų žemės įstatymui. Šis dokumentas atėmė iš juodaodžių teisę turėti žemės ir tapo apartheido pamatu. Parodos mintis talpi ir šalta: vienintelė žemė, kuri galėjo priklausyti žmogui, buvo du metrai kapo. Tokios parodos patinka ne visiems keliautojams. Vieni sako, kad tai laiko švaistymas, kiti išeina sukrėsti. Bet šalis yra ne tik gamta ir lankytinos vietos. Ji yra ir jos žmonių istorijos, ir tų istorijų atspindžiai kūryboje. Pietų Afrika be šios dalies būtų tik graži nuotrauka.
Keiptauno regionas yra švelnusis Pietų Afrikos veidas: austrės su vaizdu į Stalo kalną, vynas, dizaino parduotuvės ir saulėlydžiai prie vandenyno. Tikroji kelionė prasideda toliau, kai kelias pasuka į sausąją Karoo dykrą ir link Indijos vandenyno. Bet apie tai jau kitas pasakojimas.
