Štai, kad ir Lietuvos pilys ir piliakalniai. Tai yra paveldo objektai, kurie tikrai verti dėmesio. Piliakalnių Lietuvoje priskaičiuojama apie 840, o jų tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje!
Piliakalniai – tai kalvos, krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus ir įrengtus gynybinius įtvirtinimus. Kad žmonės, įsikūrę jų viršuje būtų dar saugesni, jie senovėje iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo. Piliakalnio viršuje būdavo įrengiama aikštelė pilies statybai. Lietuvoje prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys. Priklausomai nuo svarbos ir vietos, jos skyrėsi gynybiniais įrengimais ir plotu.
Žinoma, visiems objektams apkeliauti prireiktu labai daug laisvo laiko, tačiau niūriam savaitgaliui praskaidrinti tikrai užtenka ir dviejų-trijų istorinių vietų.
Keli variantai
Batakių piliakalnis (Batakių k. , Tauragės rajono sav.) yra pietiniame Batakių miestelio pakraštyje, Ančios ir Batakės upelių santakoje. Jis vadinamas Pilute, Pilaite, Švedų kalnu. Ant šio piliakalnio stovėjusi Žemaičių Aukaimo pilis, minima nuo 1285 metų. Už pylimo griovio, pietuose, yra senovės gyvenvietė. Nuo seno piliakalnis mėgiama ne tik batakiškių, bet ir turistų lankoma vieta.
Prie seniausios Lietuvos gyvenvietės Apuolės (Aleksandrijos seniūnija , Skuodo rajono sav.), yra to paties vardo piliakalni. Jis rymo yra Luobos ir Brukio upelių santakoje, Kuršių žemių centre. Nuo VII a. iki XII a. kuršiai kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti Baltijos pajūryje. Apuolė Minima 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas“, kurioje pasakojama, kad Apuolės gyventojai atrėmę danų puolimą, kovojo su Švedijos karaliaus Olafo kariuomene. Pasak kronikos po 8 dienų kautynių Apuolės gyventojai pasidavė ir švedams sumokėjo didžiulę išpirką. Apuolės piliakalniu naudotasi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII a. Tai nustatyta 1928-32 m. tyrinėjimais.
Nuo senų laikų garsus, slaptingas ir puikią panoramą atskleidžiantis buvo Girgždūtės piliakalnis (Girgždūtės kaimas, Telšių rajono sav.), IX-XVI a. archeologijos paminklas. Sakoma, kas Girgždūtę aplanko, nei vienas nelieka apviltas.
