Dainų kūrėjas ir atlikėjas, čiužinių gamybos įmonės „Lonas“ įkūrėjas Kazimieras Jakutis šią sodybą atrado prieš keliolika metų. Metai po metų sukviesdamas bendraminčius čia rengė poezijos ir muzikos „atlaidus“, romantinius vakarus. O neseniai Pagulbio sodybos duris atvėrė ir visiems keliautojams. Naujam gyvenimui prikelta vieta šiemet užėmė ir antrą vietą Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse.
Sodybos ieškojo ir su skriestuvu
K.Jakutis pats nėra kilęs iš čia, neturi jokių giminystės ryšių su šia vieta, tačiau dabar šios apylinkės neabejotinai siejamas su verslininko ir menininko vardu.
„Aš bachūras iš kaimo, pragyvenau mieste, man ten nusibodo. Atėjo poreikis, kaip ir kiekvienam gal mūsų, kad reikia sodybos. Aplink Jonavą apsibrėžiau skriestuvu 70 km ir ieškojau tos sodybos“, – pradeda pasakoti verslininkas ir menininkas.
Į apsibrėžtą apskritimą pateko ir daugelį taip žavinti Panemunė su vaizdais į Nemuną, bet K.Jakutis iki ten net neprivažiavo. „Visus mus traukia ton pusėn, kur gimei, užaugai. Ir vėjas ten švelnesnis, ir žiema gražesnė“, – šypsosi jis.
Aplankius keliolika ar keliasdešimt sodybų, jam į akis ir širdį krito būtent šis apleistas, 1925 m. statytas namas. „Kai aš radau šitą trobą prieš 15 metų, čia jau buvo langai išdaužyti, pro stogą bėgo vanduo. Visa troba buvo apleista“, – pasakoja jis vedžiodamas po dabar stilingai sutvarkytą namą.
Kadaise šioje pirkioje, anot K.Jakučio, gyveno įdomi šeima – du broliai ir dvi seserys. Pasakojama, kad vienas kitam esą neleidę tuoktis, kad nebūtų išnešiojamas turtas kitiems. Okupantams įžengus į Lietuvą, dalį šeimos išvežė į Sibirą, jų troba su 70 ha žemės buvo atimta. Vėliau čia pora dešimtmečių veikė mokykla, ją uždarius buvo atidaryta biblioteka.
Kai K.Jakutis ją atrado, gyvybės joje jau seniai nebuvo. Tokie apleisti pastatai būdavo pardavinėjami pusvelčiui, ir dažniausiai būdavo tiesiog nugriaunami. Tačiau dabartinis šeimininkas degė noru atkurti buvusį šios vietos grožį.
Išlaikyta senovinė dvasia
„Šitos durys ir tas kambarėlis ypač privertė įsigyti mane šituos namus“, – senas medines duris, už kurių – svečių pats mylimiausias kambarys, glosto K.Jakutis ir siūlo bent prisiliesti prie jų. Prisipažįsta, kad jį užbūrė būtent ši apleistos trobos detalė – pavergė jausmus. „Gerai, kol dar dirbtinis intelektas mūsų neužkariavo, visi dar esame su emocijomis, ir esam jų valdomi“, – sako.
Pravėrus jas įžengiame į populiariausią tarp sodybos svečių kambarį. Nesunku suprasti, kodėl. Vaizdas čia – kaip iš vaikystės prisiminimų. Langą apjuosusios lentynos lūžta nuo knygų, taip ir neša kojos prisėsti prie nerta staltiese puošto prie jų prigludusio stalo bei pasinerti į literatūrą ar tiesiog žvelgti pro langą.
Sodybą K.Jakutis įsigijo prieš 14 metų, tačiau nakvynę prašalaičiams sumanė siūlyti tik visai neseniai. „Prieš pusantrų metų įvyko restauracija šiokia tokia. Bet gerai, kad ne per didela. Kaip matot, ir sienos, ir lubos yra tos pačios, kokios buvo“, – po seną trobą vedžioja sodybos šeimininkas ir rodo, kad akis reikia kreipti žemyn – kur viename kambaryje netoli krosnies po tvirtu stiklu matosi dalis senosios aslos. „Tik asla uždengta – kur šokam, durniuojam. Kai nusprendėm, kad daugiau žmonių galim kviesti atvažiuoti, įdėjom padlagų (grindis – red.)“, – aiškina jis.
K.Jakutis norėjo išlaikyti kuo daugiau autentikos, visgi apleistoje sodyboje buvo likęs tik vienas stalas, tad baldus ir interjero detales vežė iš kitur. Pats šeimininkas juokiasi, kad vykdė grobuoniškus žygius apylinkėse – lankė kitas sodybas ir ieškojo įsigyti daiktų savo Pagulbiui.
Nors interjeras alsuoja praėjusiu amžiumi, troba įrengta su visais patogumais. „Niekam nesakykit – nužnikas (tualetas – red.) pirkioj. Labai negerai – juk turi būti už tvarto. Bet kų daryt“, – šnibžda K.Jakutis ir rodo, kaip vietoj rūkyklos su kaminu dabar įrengtas vonios kambarys.
Svečiai gali nuomotis tiek visą sodybą, tiek vieną kambarį, kurių kiekvienam suteiktas vis kitas vardas – Biblioteka, Mokytojų, Vasaros ir pan. Štai dabar Rojalio kambaryje, kuriame vyksta muzikos vakarai, anksčiau vykdavo pamokos. „Kampe išstovėta duobė“, – šypsosi šeimininkas.
Šaltuoju sezonu svečiai gali apsistoti tik pirmame aukšte, tačiau vasarą jiems atveriamas ir antrasis aukštas, kuriame – erdvė su slaptais vaikų kambariukais didelei kompanijai žmonių. O didelės grupės yra pamėgusios Pagulbio sodybą, kluone dažnai vyksta vestuvės, krikštynos, giminių susibūrimai.
Atlaidai kluone
Kluonas čia – tarsi bažnyčia, pats juokauja K.Jakutis. Štai scena kaip altorius, kitoje pusėje antrame aukšte – vieta chorui. „Tik čia atvirkščiai – giedojimas vyksta altoriaus vietoje“, – sako jis. Pats dainas kuriantis K.Jakutis kluone yra surengęs dešimt poezijos ir muzikos vakarų, kuriuos vadina atlaidais.
„Eiles kiti žmonės mėgsta rašyti. Rašo rašo, niekas jų nei klauso, nei skaito, tai čia jiems duota laisvė – kiek nori, tiek skaito iki nugriuvimo. Patys skaito, patys klauso. Būna labai gražu. Ir aš žiūriu, kad kartais parašau – niekas neskaito. Ateinu čia tada“, – rimtu veidu šmaikščiai pasakoja muzikantas.
Nors svečiai K.Jakučio sodyboje lankosi jau keliolika metų, nuomoti kambarius keliautojams pradėta tik praėjusiais metais. „Verslo prasme sunku“, – prisipažįsta K.Jakutis, paklaustas apie pelną iš nakvynės. – Negirdėjau, kad kas pasakytų – [toks verslas] atsipirko. Aišku, jeigu neskaičiuotum amortizacijos ir investicijų, vienaip atrodytų. Bet tik pradedi skaičiuoti, ką čia idėjai... dar lauksma.“
„Kluonas labiausiai ir gavo investicijų, o čia, troboj, tiesiog stengėmės nieko nesugadinti, ir tiek“, – sako šeimininkas. Iš pradžių K.Jakutis įsigijo tik trobą, apipuvusį ir iš dalies net apgriuvusį kluoną paliko už savo valdų, bet vėliau pamatė – reikia ir jo. „Kaimo berniokas orientuojuosi, kokia turi būti sodyba – namas, tvartas, svirnas, kluonas ir pirtis“, – aiškina.
Kalbanti pirtis su obelimi
O pirties sodyboje išlikę ir nebuvo. K.Jakučio manymu, aukštaitiška sodyba be pirties negali būti, todėl nutarė ją pasistatyti. Ilgai rinko vietą jai, vis svarstė, kaip darytų jo senelis. Galų gale, nepaisydamas kitų patarimų, nusprendė, kad ją reikia statyti kiek atokiau nuo kitų pastatų. Ir saugiau dėl gaisro pavojaus, ir laisviau bus galima jaustis nuošalesnėje vietoje. Kai buvo pradėti darbai, laukė netikėtumas – darbininkai atkasė senos pirties pamatus. Pasirodė, tikrai gera vieta parinkta buvo.
Pati pirtis – išskirtinė. Ji ne tik yra seno Avižienių kaimo dvigalė pirkia (su senosiomis durimis, net pašto indekso lentele), bet jos viduryje auga ir obelis. „Gaila mums jos buvo, neišpjovėm. Vis linksmiau“, – sako K.Jakutis.
Tačiau labiausiai šeimininkas didžiuojasi ne medžiu, o pačia pirtimi – ją norėjo turėti tokią, kokioje pats vaikystėje maudydavosi. „Matyt, vaikėju – labai norėjosi tą vaikystę susigrąžinti“, – šypteli jis.
Pirtis įrengta remiantis senoviniu principu. „Yra viena triūba, kurios vienas galas lauže kūrenasi, o kitas – atviras. Kai vanduo toj triūboj užverda ir šauna, girdisi – puch puch puch, – pasakoja K.Jakutis. – Aš dėl to garso pirtį ir pasistačiau. Pirtis kalba.“
Žurnalistų turą po Aukštaitiją organizavo Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi
