„Mokslininkai teigia, jog dėl ilgaamžiškumo kalti ne genai, o lėtas, ramus gyvenimo būdas ir teisinga mityba: valgomas paprastas, natūralus ir iki pat mūsų dienų pagal tradicinius būdus gaminamas maistas“, – sakė Sardinijoje ne kartą viešėjusi Alvyda Eigminienė.
Atostogoms sala sunoksta rudenį
„Svajojantys apie Sardiniją, kelionę į šią nuo Italijos autonomiją turinčią salą turėtų planuotis būtent dabar, mat rugsėjį ten – atostogoms pats maloniausias oras. Vidutinė lauko temperatūra – 21-26 °C, vanduo įšilęs iki 23-25 °C“, – pasakojo Inga Aukštuolytė, tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė.
Kelionės paketą įsigijusiems ir viešbučiuose apsistojusiems poilsiautojams iš Lietuvos ji patarė kuo dažniau pietauti, vakarieniauti mieste ar kaimeliuose, pakrantėse įsikūrusiose užeigose bei restoranuose: „Juose paragausite tradicinių patiekalų, kuriuos vertina ir išrankesni maisto žinovai“.
Beje, būtent rudenį, kuomet nuimamas derlius, Sardinijoje galima sudalyvauti ir su maistu susijusiose šventėse. Pavyzdžiui, rugsėjį Algero mieste vyksta žvejų iškilmės. Aritzo miestą garsina kaštainių festivalis ir sraigių šventė.
Akims paganyti – Kaljario maisto turgus
Apsistojusiems apartamentuose bei mėgstantiems gaminti ir per atostogas, I.Aukštuolytė rekomendavo apsilankyti salos sostinės Kaljario turguje. Šis per du aukštus įsikūręs turgus laikomas vienu didžiausių Europoje.
Jame prekiaujama žuvimi ir kitomis jūros gėrybėmis, taip pat daržovėmis, vaisiais, mėsa.
„Mačiau didžiulius besiraitančius aštuonkojus, piranijas akvariumuose, gigantiškus tunus, keisčiausius moliuskus ir kitokių mums nematytų, neregėtų jūros dugno pabaisų. Ir praktiškai visi jie – gyvi, – pasakojo I.Aukštuolytė. – Mėsos paviljone galima nusipirkti arklienos, asilienos dešrų – bus nematytos, neragautos lauktuvės draugams“.
Turgus dirba nuo 7 iki 14 val. Poilsio diena – sekmadienis.
Karaliauja grilio patiekalai
„Sardinijos virtuvės naudą sveikatai bei geras maistines, skonio savybes lemia ne tik sudėtinės dalys (pvz., valgoma ypač daug daržovių, iš naudojamų riebalų dominuoja vertingasis alyvuogių aliejus ir etc.), bet ir jų pagaminimo, pateikimo būdai.
Šaldyti produktai praktiškai nenaudojami, be to, maistas itin įvairus – stalai Sardinijoje nukraunami gausiai“, – sakė „Salvete City“ ir „Salvete Golf“ restoranų, kuriuose yra ir Sardinijos virtuvės įkvėptų patiekalų, direktorė A. Eigminienė.
Vienas labiausiai paplitusių maisto gaminimo būdų – grilis.
Jei tik įmanoma, nepersistengiama pjaustant produktus į smulkesnius gabaliukus – visas artišokas (Sardinijos gyventojų itin mėgstama, vietoje puikiai auganti daržovė) ar nepjaustytas keptas paršelis išlaikys daugiau savo syvų, skonio ir maistinių savybių nei susmulkinti iki baltos mišrainės kubelių.
„Dar viena maisto sveikumui svarbi savybė – saloje paisoma sezoniškumo, t.y. valgoma tai, kas tuo metu sunoksta, dera. Pavyzdžiui, jei yra artišokų sezonas, tai restoranuose rasite daug jų patiekalų.
Jei pataikėte ant jūros ežių sezono, vadinasi, paragausite iš jų virtos sriubos. O jei ant stalo žuvis, greičiausiai ji bus sugauta ankstų tos pačios dienos rytą, salos krantus skalaujančioje Viduržemio jūroje“, – sakė A.Eigminienė.
Sardinijos žemė – nepaprastai derlinga. Daugiausia valgoma vietoje užaugintų daržovių, vaisių, mėsos produktų ir netoliese sugautos žuvies. Populiarūs ir sūriai.
Salos gebėjimą išmaitinti žmogų vaizduoja istorija apie vieną senyvą neturtingą moterį, kuri kasdien aplankydavo kalnuose avis ganantį vyrą ir nunešdavo jam pietų.
Išeidama iš namų į tuščią pintinę ji įsimesdavo vos tradicinės duonos pane carasau ir alyvuogių aliejaus, o lipdama į kalnus pririnkdavo įvairiausių daržovių, vaisių, riešutų, iš kurių patiekdavo savo vyrui sočius pietus.
Paragaukite žemėje kepto paršelio
Sardinijos virtuvė skiriama į pakrantės, kur gyvena daugiausia žmonių, ir salos vidurio, kuri apgyvendinta rečiau ir vyrauja kaimiškos vietovės. Pakrančių gyventojų racionui tenka daugiau žuvies ir įvairių jūros gėrybių.
Tuo tarpu salos viduje valgoma daugiau mėsos – kiaulienos, avienos ir net arklienos patiekalų.
„Restoranuose, užeigose, ypač – salos sostinėje Kaljaryje, galima paragauti arklienos kepsnio“, – pasakojo I.Aukštuolytė.
Avienos, ėrienos patiekalai (saloje žolę rupšnoja apie 5 milijonus avių) – Sardinijos virtuvės pasididžiavimas. Populiarus mėsos paruošimo būdas – kepimas ant iešmo.
Sardinijoje galima paragauti porceddu – žemėje kepto, aromatingomis mirtomis įtrinto paršelio. Į mirtų lapus įvyniotas paršelis užkasamas duobėje, virš kurios užkuriamas laužas.
Lėtai kelias valandas keptas paršelis patiekiamas ant kamštinio medžio padėklo, apkaišytas žaliomis mirtos šakelėmis.
Sardinijos virtuvės skonis – pekorino sūrio
Originalesnius valgius ir tradicines, seniausius laikus siekiančias jų receptūras lėmė ir Sardinijos geografija – Viduržemio jūra ištisus tūkstantmečius izoliavo salą nuo žemyno.
Pavyzdžiui, daugiau nei 2 tūkst. metų pagal tradicinę receptūrą gaminami įvairių rūšių pekorino sūriai, kuriems suteiktas kulinarinio paveldo statusas.
Casu marzu sūris valgomas su gyvomis lervomis. Gabalėlis jo dedamas ant tradicinės sardiniečių duonos pane carasau ir užgeriamas stipriu raudonu vynu. Sardai casu marzu laiko afrodiziaku.
„Daug omega 3 riebiųjų rūgščių turintys sūriai gaminami tik iš vietoje auginamų avių pieno, jais gardinama daugelis Sardinijos patiekalų, tad būdingiausias salos virtuvės skonis yra pekorino sūrio“, – akcentavo A. Eigminienė.
Saloje paplitęs pagardas – rūkyti kefalės arba tuno ikrai, vadinami bottarga.
Naudojami makaronams (pvz., apvaliesiems, vadinamiems fregola) ir kitiems patiekalams paskaninti. Ikrai gali būti patiekti ir plonais griežinėliais – kaip užkandis.
Turistai mėgsta jų parsivežti namo – lauktuves šeimą, kolegoms, draugams.
Patiekalas su gyvomis lervomis? Kodėl gi ne
Beje, apie sūrius: drąsuoliai gali paragauti tradicinio casu marzu su gyvomis lervomis. Gaminant šį sūrį, jo vidus išskobiamas, o likusi dalis paliekama lauke.
Į ją sūrinė musė sudeda kiaušinėlius, iš kurių išsiritusios lervos minta sūriu, o virškinimo rūgštys paverčia jį minkšta, puria mase. Toks gaminys imtas ruošti manant, kad sūris, kuriame lervos nebegyvos, nebetinkamas valgyti.
Todėl paprastai casu marzu valgomas su gyvomis lervomis. Pakankamai susifermentavęs sūris supjaustomas gabalais, dedamas ant tradicinės sardiniečių duonos pane carasau ir užgeriamas stipriu raudonu vynu. Vietiniai casu marzu laiko afrodiziaku.
Įdomu, jog sūrio lervos sujudintos gali pašokti apie 15 cm. Todėl valgytojas turi laikyti virš sūrio ranką. Nenorintys valgyti lervų gyvų įdeda sūrį į polietileno maišelį. Dėl deguonies trūkumo lervos ima šokinėti iš sūrio atsimušdamos į maišelio sieneles.
Kuomet spragsėjimas nutyla, lervos jau būna žuvusios – tada šis egzotiškas skanėstas keliauja į burną.
ES institucijos dėl nehigieniškos gamybos casu marzu buvo uždraudusios, tačiau saloje jis imtas gaminti nelegaliai. Dabar, suteikus gaminiui kulinarinio paveldo statusą, apribojimai jo gamybai panaikinti.
Neatsiejami Sardinijos virtuvės ingredientai – raudonas vynas ir alyvuogių aliejus. Salos kraštovaizdį puošia vynuogynai ir jaukios alyvmedžių giraitės.
Sardinijos alyvuogių aliejus varžosi su geriausiais pasaulio alyvuogių aliejais, o vynai laikomi vieni įdomiausių Italijoje. Saloje gaminamas laukinių mirtų likeris – raudonai violetinis gėrimas skaninamas medumi.
Žinoma, didžiulės įtakos ilgametystei turi ir gyvenimo būdas, ir pats maisto vartojimas. Sardai valgo lėtai, ilgai, o natūralus tradicinis žmonių gyvenimas ant žemės leidžia gyventi gamtos ritmu, apeinant šiuolaikinio pasaulio skubą ir stresus.
