Sekite 15min Google
Būtent Andy paskatino Mike'ą paskutinę akimirką pakeisti maršrutą. Kaip pasakoja tinklalaidžių kūrėjas Mr. Ballenas: „Jiedu su Andy buvo pakilę į maždaug 13 000 pėdų (apie 4000 metrų) aukštį ir ėjo apledėjusiomis kalno vietomis; dėl vaikščiojimo aštriu ledu Andy letenos buvo smarkiai nusibraižiusios ir skaudėjo. Ketvirtąją dieną Mike'as pastebėjo, kad Andy cypčioja ir sunkiai paskui jį seka, nors paprastai šuo būdavo itin energingas.“
Mike'as nusprendė rinktis alternatyvų kelią aplink kalną, o ne kopti per jį. Kaip praneša „Daily Star“, šis sprendimas tapo lemtingas. Netrukus po to, kai pasuko kitu keliu, Mike'as girdė Andy vandeniu, kai šuo staiga staigiai nubėgo link netoliese augančių medžių.
Sekdamas paskui jį, Mike'as perėjo mišką ir pamatė didžiulį ežerą, apsuptą daugybės riedulių. Andy užsiropštė ant akmenų ir godžiai gėrė ežero vandenį. Vyras patraukė per nelygų reljefą, norėdamas pasiekti savo šunį. Tuomet netikėtai ištiko nelaimė. Vienas iš riedulių po juo pajudėjo, ir 48-erių vyras, bandydamas atgauti pusiausvyrą, įkrito į tarpą tarp dviejų akmenų.
Nespėjus išsilaisvinti, nestabilus riedulys galutinai nusirito žemyn – vyras liko prispaustas ir nebegalėjo pajudėti. Nors ir įstrigęs, pastorius, laimei, nenukentėjo, tačiau visiškai negalėjo ištrūkti. Ballenas pasakojo: „Po dviejų valandų bergždžių bandymų išsilaisvinti Mike'as suprato, kad pats to padaryti negalės. Vienintelis būdas išsigelbėti – kad kas nors jį rastų ir išvaduotų.“
Turėdamas nedaug maisto ir vandens, jis nusprendė laukdamas pagalbos rašyti dienoraštį. Visgi dienoms lėtai slenkant, įrašų tonas pamažu keitėsi: iš optimistinio tapo kupinu juodo humoro.
Mike'as rašė: „Nerimauju dėl trijų dalykų: pirma – kad prarasiu kojas; antra – kad baigsis sniegas, kurį tirpinu vandeniui, bei kuras; trečia – kad ištiks hipotermija. Labiausiai nerimauju dėl vandens. Man liko apie du litrus. Ironiška, bet ežeras – vos už 30 pėdų... Šiandien išgersiu vieną litrą, o kitą pasiliksiu rytojui. Taip pat kaupiu savo šlapimą.“
Dieną temperatūra pakildavo iki 37 laipsnių šilumos, o naktį nukrisdavo beveik iki nulio. Iš pradžių Mike'as manė, kad šiuo išbandymu Dievas jį moko dvasinės pamokos. Vėliau iš jo užrašų tapo aišku, kad jis jautėsi Dievo baudžiamas, kol galiausiai susitaikė su mintimi, jog gali neišgyventi.
Andy ištikimai laikėsi šalia savo šeimininko – daugybę dienų praleido ilsėdamasis ant atbrailos virš jo. Rugpjūčio 5-ąją, keturias dienas praleidęs įstrigęs tarp uolų, pastorius užrašė: „Jaučiuosi toks kvailas, kad pasirinkau šį ilgesnį maršrutą. Taip vieniša – labiau, nei įsivaizdavau. Kas būtų pagalvojęs, kad praeis keturios dienos, o čia niekas nepasirodys?“
Tuo metu Mike'o žmona vis labiau nerimavo, nes jis nepasirodė sutartoje vietoje tako pabaigoje. Ji pranešė tarnyboms ir prasidėjo paieškos operacija, tačiau, kadangi niekas nežinojo apie vyro pakeistą maršrutą, gelbėtojai ieškojo visiškai kitoje didžiulės laukinės vietovės dalyje.
Tik rugpjūčio 28-ąją – praėjus beveik visam mėnesiui nuo tada, kai Maikas leidosi į žygį, ir savaitei po paieškos operacijos nutraukimo – du žygeiviai aptiko juodą labradorą, klajojantį už daugelio mylių nuo paieškos zonos. Veterinarui apžiūrėjus šunį, buvo pradėta nauja paieška – šįkart tinkamoje vietoje.
Visgi tuo metu vyras jau buvo rastas. Kitas vienišas žygeivis, Jeffas Stewartas, keliavo netoli ežero atokiose Vajomingo vietovėse, kai pastebėjo vyrą, sėdintį ant didelio akmens. Jis prisiminė: „Prie tako pradžios buvau matęs skelbimus ir žinojau, kad kažko ieškoma, – pasakojo jis žurnalui „Backpacker“. – Tad šūktelėjau: „Ei, ar tau viskas gerai?“ Atsakymo nebuvo. Žinojau, kad jo ir nebus.“
Baigiamajame laiške, skirtame Mike'o žmonai, rašoma: „Ačiū, kad leidai man patirti šį nuotykį. Žinok – kad ir kur būčiau ar ką daryčiau, aš galvoju apie tave.“
Vyras mirė nuo nepalankių oro sąlygų poveikio, hipotermijos ir dehidratacijos praėjus maždaug devynioms dienoms po nelaimingo atsitikimo. Jo dienoraštis buvo rastas šalia kūno; jis buvo kruopščiai įdėtas į plastikinį maišelį, apsaugantį nuo gamtos stichijų. Ant greta esančio akmens Mike'as sąmoningai padėjo savo vestuvinį žiedą.
„Jis suprato, kad mirus ir kūnui suirus, žiedas nuslys nuo kaulų ir pasimes tarp apačioje esančių uolų, – aiškina Ballenas. – Jis aiškiai norėjo, kad šis vestuvinis žiedas atitektų jo šeimai, todėl padėjo jį ant uolos ir tada ruošėsi mirčiai.“
