Užsisakėme įvairių patiekalų, kai kurie iš jų dubliavosi. Pvz, kepti baklažanai ir sašimi. Atneša lėkštę, ima kažkuri ir valgo sau ramiai. Gera porcija, skanu. Tik daugiau neatneša. Pasirodo visas vienos rūšies užsakymas buvo sudėtas į vieną. Kai kas pavalgė dvigubai, kitoms teko kartoti užsakymą. Pasijuokėm iš savęs ir prašome sąskaitos. Bill, please. Ir dar atskirai, kad paskaičiuotų. 4 bill. Japonai l raidės neištaria, sako r. Four bir? Taip vos 4 alaus neužsakėme! Tiek to, po lygiai suradome, ant stalo sudėjome pinigus. Labai padėkojome ir einame. Tik va viena bendrakeleivė niekaip neateina. Jai teko pasiaiškinti, kodėl pinigai į kasą neatiduoti ir dar sulaukti grąžos 65 jenų – 0,3 eur. Nes arbatpinigių čia griežtai negalima palikti.
Keliauti Japonijoje – paprasta. Bet norint, kad būtų paprasta, reikia padaryti labai daug namų darbų. Arba nieko neplanuoti ir gausis kaip gausis. Bet tada jau viskas priklausys nuo laiko, kuriuo keliauji. Jei nori pamatyti žydinčias sakuras, raudonus klevus ar vietinę auksinę savaitę – bilietus, įskaitant vietinius traukinius, pirkite labai anksti čia: https://travelplanet.lt/kelioniu-kryptys/azija/japonija/.
Taip, visuomeninis transportas puikiai išvystytas, lengva susigaudyti, gali itin greitai persėsti iš vieno traukinio į kitą. Google maps parodys, kuria linija važiuoti, į kurį metro vagoną lipti ir pro kurį išėjimą iš stoties išeiti. Bet reikia žinoti, kaip ir kokius bilietus pirkti, kada ir kaip juos į aparatus kišti (kartais vieną, kartais tris), kada kokį mygtuką autobuse paspausti ir kaip tiksliai sumokėti į aparatą prie vairuotojo (jei tiksliai nebus, vairuotojas gali ir apšaukti, tiesa).
Labai džiaugiuosi, kad visais bilietais, visais dienos trukmės „nuolatiniais“ rūpinosi mūsų vietiniai partneriai. Nes kai pabandėme pačios – iš karto ir nepavyko. Nesakau, kad ir jums nepavyks, bet laukia ilgi namų darbai, pvz., kaip gauti Suica kortelę, kurią naudoja vietiniai ir kurią rasite tik keliose vietose (trūksta čipų kortelėms), o va savo telefone Suica App nebūnai pavyks įsidiegti. Tokijuje veikia kelios skirtingos metro/traukinių kompanijos, tad ir bilietų reikia atitinkamų. Tada dar yra visokie „day pass“, kuriuos verta įsigyti ir tokiu būdu sutaupyti. Tik žinoti reikia.
Keliauti sekėsi puikiai. Viską gana lengvai rasdavom. Ne tik pavalgydavom, bet ir buvo skanu. Išmokome tylėti lifte, piktai žiūrėjom į traukinyje garsiai kalbančias japones. Netgi susidorojome, kai traukinys pavėlavo dėl avarijos ir teko sėsti į kitą šinkanseną (greitąjį), nei mūsų turimi bilietai.
Iki kol nesugalvojome pavažiuoti vienos stotelės iki Tokijo pasilinksminimų rajono -Šindžiuku. Mūsų iš anksto pirkti „dienos trukmės nuolatiniai“ jau negaliojo, tad su vietinių pagalba automate nusipirkome bilietus ir netgi dalis sugebėjome praeiti per vartus, kol paaiškėjo, kad jie negalioja tose linijose, kuriose mums reikia. Ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Bet gal ir gerai – bus priežastis grįžti ir išbandyti tai, kas nespėta. O per vieną, kad ir intensyvią kelionę, čia tikrai visko nespėsite – pavojinga sveikatai!
Tikrai nuoširdžiai bijojau, kad Japonija man nepatiks: daug nelabai suprantamų taisyklių, minios žmonių, ilgos eilės, perdėtas mandagumas, noras viską suspėti ir t.t. ir pan. Ir nors negaliu sakyti, kad įsimylėjau, aš jau pasiilgau tvarkos minioje, pagarbos aplinkai ir žmonėms, dėmesio kiekvienai smulkmenai. Taip pat pasiilgau japoniškų tualetų. Jiems skirtas net filmas, laimėjęs Kanuose geriausio aktoriaus apdovanojimą – Perfect days (Tobulos dienos). Meninis filmas apie tualetus! Ir tie tualetai tikrai fantastiški. Pirmiausia buvo sunku sėsti ant šilto, bet oi kaip greitai priprantama. Tiesa, gana retai pasitaikydavo egzemplioriai su džiovinimo funkcija, užtat čiurlenimo ir muzikinių fonų – sočiai. Viename tualete prie greitkelio veikė informacinė lenta su tuščių ir užimtų kabinų lemputėmis, o viduje buvo specialios lentynėlės telefonui pasidėti. Tualetai padeda pažinti šalį, be jų ko gero nebūčiau užsukusi į „pachinko“ – japoniškų lošimų automatų salę, kur visi bukai žiūri į ekranus, klausosi pypsėjimo ir bando apsimesti, kad lošia ne iš pinigų (lošimai Japonijoje draudžiami), o iš žetonų, kuriuos paskui gali pasikeisti į prekes arba grynus. Čia pilna keistenybių, bet grįžtame prie švaros. Pasitaikė ir nešvarių tualetų, bet meilę higienai japonai puikiai parodo savo viešose pirtyse. Jose apsilankyti neteko, bet procedūrą išbandėme viešbučio onsene, t.y. švarinimosi ir karštų mineralinių vonių vietoje. Pirma taisyklė – jokių drabužių. Į moterišką (ar vyrišką) dalį eini tik su mažučiu rankšluostėliu, skirtu šiek tiek prisidengti norimas intymias vietas. Vis dar galioja taisyklė „jokių tatuiruočių“ (t.y. jokių jakudzų), bet gražiai paprašius ir užklijavus kokią nedidelę – viskas OK. Įdomiausia dalis yra privalomas nusiprausimas sėdint ant mažos plastmasinės kėdutės, kuri galų gale prilimpa prie užpakalio (filme kaip tik yra tokia scena, vadinasi čia įprastas dalykas). Kai jau esate švari/us – pamirkti į karštą vonią. Pas mus būtų kubilu vadinama. Tik tiek ilgai sėdėti nereikia. 10-15 min. Gali pakartoti dar porą kartų. Žinantys žmonės sako, kad karštomis voniomis japonai sprendžia visas savo problemas. Kai liūdna – į vonią, kai susipykai – taip pat, esi pavargęs – padės. Aišku, eini ir tada, kai tau gera. Galėsi gėriu pasidalinti su kitu. Ilgo gyvenimo specialistai tvirtina, kad tokia vos ne kasdienė karščio terapija taip pat prisideda prie ilgo ir sveiko gyvenimo. Galite išbandyti savo vonioje!
