Neperžengiami karvių būriai ir upe plaukiantys lavonai – mitas
Kalbėdami apie Indiją neretai įsivaizduojame gatvėmis išdidžiai vaikštančių karvių bandas. Iš tiesų Indijoje šie raguočiai – šventi ir labai gerbiami gyvūnai. Pasitaiko, kad keturkojės užstoja kelią ir taip sustabdo eismą. Kaimuose ir mažesniuose miesteliuose kol kas jų stebinančiai daug, tačiau Delyje akivaizdžiai mažėja.
Sklinda kalbos, jog policininkai naktį karves išveža į užmiestį, tačiau po kiek laiko jos ir vėl sugrįžta.
Gatvėse prasilenkiu ir su drambliais, tiesa, pastarieji čia atstoja transporto priemonę. Senajame Delyje, kur daugumą gyventojų sudaro musulmonai, šeimininkus lydi laisvai vaikštinėjantys nedideli ožiukai. Pagarbą gyvūnams įrodo ir jiems skirtos šventyklos.
Yra maldos namų, skirtų drambliams, beždžionėms, paukščiams. Savo šventovę turi net žiurkės – čia gyvena šimtai graužikių, kurios minta maldininkų aukojamu maistu.
Kitas ne itin malonus, tačiau greitai paneigtas stereotipas – galybė Gange plaukiančių lavonų. Pirmąkart lankantis Varanasyje – mieste, kuriame, tikima, nušvitęs Buda penkiems mokiniams išdėstė pirmąjį savo pamokymą, man asmeniškai upėje neteko matyti nė vieno numirėlio. Tiesa, apsilankius penktąjį kartą – pavyko.
Šventasis miestas turi ypatingą, žodžiais sunkiai apibūdinamą atmosferą – saulei leidžiantis gali užuosti ore tvyrantį deginamų numirėlių kvapą, tačiau tik jei apsistoji netoli kriamatoriumo.
Šis kvapas susimaišo su vakarinio ritualo metu gausiai deginamais smilkalais. Po tokių pojūčių žodžiais sunku nupasakoti miesto kuriamą įspūdį. Pirma drauge keliaujančių žmonių reakcija būna nuostaba, tačiau išsiskiriant visi dėkoja už galimybę tai pamatyti savo akimis.
Indiškas maistas: aštrumą galima numalšinti, bet riebumo – ne
Dar prieš išvykdama į aštriais patiekalais garsėjančią Indiją susitaikiau su mintimi, jog teks pakeisti mitybos įpročius. Prie saujomis prieskonių gardinamo maisto greitai pripratau, kadangi vietiniai išmokė, jog skonis sušvelninamas įsipylus šiek tiek kokosų pieno arba dahi jogurto.
Šokiravo tik riebumas – čia viskas verdama aliejuje.
Dabar Indijoje galima rasti kiekvienos šalies virtuvę, daug greito maisto restoranų. Tiesa, jie pritaikyti vietinei rinkai – čia nėra sumuštinių su kiauliena ar jautiena, o vegetariškas meniu gerokai ilgesnis.
Prie saujomis prieskonių gardinamo maisto greitai pripratau. Šokiravo tik riebumas – čia viskas verdama aliejuje.
Pati neatsisakau pasilepinti tradiciniais patiekalais, pardavinėjamais tiesiog gatvėje. Neapsigauti padeda viena gudrybė – kuo daugiau vietinių būriuojasi prie prekystalio, tuo gardesnis maistas. Taip galima sočiai ir skaniai prisikirsti vos už vieną eurą.
Net lietuviški patiekalai Indijoje – išsprendžiama problema. Viską galima pasigaminti, mat bulvių gausu, o mes, lietuviai, beveik viską iš bulvių gaminame. Nors, tiesa, kartais norint nusipirkti gražgarsčių ar krapų gali tekti važiuoti net 20 kilometrų.
Tačiau visai nesudėtinga pasigaminti kotletų, bulvių plokštainio ar šaltibarščių. Gaila, bet kai kurie gimtinėje įprasti produktai čia kainuoja daug brangiau – už nedidelį fermentinio sūrio gabalėlį gali tekti sumokėti 8-9 eurus.
Patarimas keliaujantiems – nebijokite bendrauti
Norint pamatyti kitokią, neturistinę Indiją, neverta pasikliauti vietinėmis kelionių agentūromis. Indai labai didžiuojasi savo kultūra, tad visų pirma skuba parodyti tai, ką turi geriausio: pavyzdžiui, miniomis lankytojų garsėjantį Tadžmahalą.
Kai svečius lydžiu į ne itin žinomą šventyklą, nustebę taksistai trukteli pečiais, o vietiniai gidai – suraukia antakius ir palydi ne visada šiltais komentarais.
Kai svečius lydžiu į ne itin žinomą šventyklą ar gatvelę, paprastai lieku nesuprasta – nustebę taksistai trukteli pečiais, o vietiniai gidai – suraukia antakius ir palydi ne visada šiltais komentarais.
Aplankyti Indiją tikrai verta. Atvykę čia nebijokite bendrauti, kadangi žmonės labai atviri. Nors atsiranda bandančių pasipelnyti iš turistų, vietiniai labai paslaugūs.
Pateiksiu vieną pavyzdį: po to, kai iš pažįstamo vaikino buvo pavogtas bagažas, jį priglaudė religinės sikhų bendruomenės nariai. Apgyvendinę šventykloje ir maitinę tol, kol buvo sutvarkyti visi dokumentai, indai neprašė jokio atlygio.
Indijoje europiečiams nesunku pasiklysti. Tačiau taip atsitikus, kai ieškosite pagalbos pas vietinius, prisiminkite vieną taisyklę. Mėgstantys padėti indai niekada nepripažįsta, jog nežino jums reikalingo kelio, tad gali nurodyti neteisingą kryptį.
Atsakymą, ar einate tinkame linkme, reikia patikslinti apklausus dar keletą praeivių. Kad toks būdas veiksmingas, įrodo pačių vietinių įpročiai – net ir turėdami moderniausią navigacinę sistemą jie mieliau klausia aplinkinių patarimo.
Pasakojimą apie pirmuosius įspūdžius, elgetaujančius, moterimis persirengusius vyrus ir indų požiūrį į užsieniečius rasite pirmojoje straipsnių ciklo dalyje.
Egzotinių kelionių į Indiją specialistai – kelioniuakademija.lt
