Stebint šį šiurpoką vaizdą nuo kranto, galima paikai pajuokauti, kad neatsitiktinai savo akciją Vidmantas pavadino „Vanduo – tai gyvybė“ – sugrįžęs ant pakrantės akmenų, jis išties atrodo gyvybingas ir kupinas energijos.
Žvali visas tris žygio dienas buvo ir komanda. Nors kalnų kelias dažnai leisdavosi žemyn, užbraukdamas ką tik laimėtus, nelengvus aukščio metrus, žygeiviai antradienį laimingai pasiekė Dharapani kaimą, išsibarsčiusį 1860 metrų aukštyje, o vakar pakilo iki 2600 metrų, kur prie gigantiškų akmens sienų prigludęs Chame miestelis.
Kelias vingiuoja tarpeklyje, tačiau fantastiškais vaizdais gėrėtis nelabai yra laiko – sunkiai mainydamas kojas, paprastai po jomis ir težiūri. Juolab kad tai net ir pravartu – žygeiviai ne vienoje vietoje susidūrė su vietinėmis itin agresyviomis siurbėlėmis ir net įgijo nelinksmo patyrimo.
Beždžionės, kurios, pasak nepaliečių gidų, kartais užpuola žmones, uolomis ir pušų šakomis karstėsi, laimei, kitoje siauro tarpeklio pusėje. Jau sutiktos faunos registre yra ir leopardas, naktį perbėgęs kelią mums dar važiuojant autobusu, ir didžiulė gyvatė, kuri, pasak grupės vadovo Sauliaus Viliaus, per daug marga, kad galėtum aplenkti nesilaikydamas pagarbaus atstumo. Ką jau ten apie visokius driežus...
Šiandien – į Pasangą, kuris pakilęs aukščiau kaip tris kilometrai. Galima laukti, kad savo nagus pradės rodyti aukštis.
