Sekite 15min Google
Pietūs, kurių nerodo atvirukai
Maršrutas „JAV pietų spalvos“ per dvi savaites nuveda nuo Misisipės deltos iki piečiausio šalies taško. Pakeliui – Luizianos plantacijos, senasis Alabamos uostamiestis Mobilis, jaukioji Apalačikola, NASA raketos, aligatorių pilnas Evergleidsas ir virš jūros nutiestas kelias į Key West. Bet jei reikėtų šią kelionę apibūdinti trumpai, sakyčiau taip: tai trys miestai, kurie nė trupučio nepanašūs vienas į kitą. Naujasis Orleanas groja. Savana šnabžda. Majamis šoka.
Naujasis Orleanas: miestas, kuris nenutyla
Pirmasis vakaras Naujajame Orleane prasideda French Quarter – Prancūzų kvartale. Siauros gatvelės, balkonai su ketaus nėriniais, nuo kurių karo paparčiai ir vėliavėlės, kampe trimitą pučiantis gatvės muzikantas, o ore – kavos, prieskonių ir kažko keptuvėje čirškančio kvapas. Paradoksas: kvartalas vadinamas prancūzišku, bet didžioji dalis jo pastatų iškilo ispanų valdymo laikais, po dviejų didelių gaisrų XVIII a. pabaigoje.
Būtent tokie paradoksai ir yra Naujojo Orleano esmė. Miestą 1718 m. įkūrė prancūzai, vėliau jį valdė ispanai, kol 1803 m. Napoleonas visą Luizianą pardavė Jungtinėms Valstijoms. Į šį katilą savo įpylė ir iš Afrikos atvežti vergai bei jų palikuonys, laisvieji kreolai, iš Kanados ištremti akadai (iš jų ir kilo žodis „cajun“), Karibų salų pabėgėliai. Ir iš viso to mišinio XX a. pradžioje gimė tai, ką pasaulis dabar vadina džiazu.
Džiazas čia ne muziejaus eksponatas. Jis skamba baruose nuo pietų, gatvių kampuose ir net laidotuvių procesijose – mirusieji čia išlydimi su pučiamųjų orkestru, o paskui jį šokdama traukia minia, vadinama „second line“. Turistai plūsta į triukšmingą Bourbon gatvę, bet jei norite išgirsti, kaip groja patys vietiniai, sukite į Frenchmen gatvę. Kokteilis, kėdė prie scenos – ir laikas sustoja.
Antroji diena skirta pažinčiai su miestu už Prancūzų kvartalo ribų. Spalvingi kreolų nameliai, Šv. Karolio aveniu tramvajus, kursuojantis nuo 1835 m. (seniausia vis dar veikianti tokia linija pasaulyje), ir kapinės, kurios atrodo kaip miniatiūriniai miestai. Kapai čia antžeminiai – miestas stovi žemiau jūros lygio, tad žemė tiesiog neleidžia laidoti giliai. Gidai neišvengiamai papasakos ir apie 2005 m. Katrinos uraganą, kai po vandeniu atsidūrė apie 80 proc. miesto. Jei kur nors JAV reikia ieškoti atsparumo pamokos – tai čia.
Valgyti? Čia tai beveik religija. Gumbo – tiršta sriuba-troškinys su jūros gėrybėmis ar dešra, jambalaya – kreoliškas ispaniškos paeljos giminaitis, po'boy – milžiniškas sumuštinis su keptomis krevetėmis ar austrėmis. O pusryčiams – beignets, karštos kvadratinės spurgos, užpiltos tokia cukraus pudros lavina, kad juodų drabužių tą rytą geriau nesivilkti.
Vakare – Misisipė. Istorinis garlaivis „Natchez“, gyvas džiazas, vakarienė ir miesto žiburiai vandenyje. Romantika be jokių pastangų.
O trečioji diena – ta, kuri įsimins labiausiai ir kuri bus nepatogi. Luizianos plantacijos. Oak Alley su trijų šimtų metų ąžuolų alėja – lyg iš filmo, ir ne vienas čia fotografuosis kaip „Vėjo nublokštų“ herojė. Bet tą pačią dieną lankysimės ir Whitney plantacijoje – vienintelėje Luizianoje, kuri istoriją pasakoja ne iš šeimininkų verandos, o iš pavergtųjų žmonių trobelių. Memorialai su tūkstančiais vardų, vaikų skulptūros, tikri liudijimai. Manau, tai vienas sąžiningiausių būdų pažinti pietus: grožis ir skausmas čia visada stovi greta.
Savana: pietų elegancija po samanų šydu
Tarp Naujojo Orleano ir Savanos – dvi dienos kelio ir jos nė kiek ne tuščios. Mobilyje, kuris iki šiol ginčijasi su Naujuoju Orleanu, kuris pirmasis Amerikoje pradėjo švęsti Mardi Gras (Mobilis tvirtina, kad dar 1703 m.), ragausime Royal Red krevečių – saldžių, šiek tiek omarą primenančių. O nakvosime Apalačikoloje, mažame „senosios Floridos“ miestelyje, garsėjančiame jūros gėrybėmis ir XIX a. uosto namais. Didelių viešbučių čia nerasite. Ir labai gerai.
Savana pasitinka ąžuolais. Plačiai išsikerojusiais, o nuo jų šakų tarsi pilkas nėrinių šydas kabo vadinamosios ispaniškos samanos. Beje, tai visai ne samanos, o ananaso giminaitis – augalas, kuris iš medžio nieko neima, tik kabo ir gyvena iš oro bei lietaus. Tokios ir Savanos gatvės: ramios, šešėliuotos, šiek tiek paslaptingos.
Miestas įkurtas 1733 m. ir buvo suplanuotas lyg šachmatų lenta: tiesių gatvių tinklas, o tarp kvartalų – aikštės. Iki šių dienų jų išliko 22, ir kiekviena turi savo charakterį, fontaną ar paminklą. Vaikščioti čia reikia lėtai, nuo aikštės iki aikštės, tarsi per svetainių virtinę. Dar viena smagi detalė: istoriniame centre leidžiama vaikščioti su gėrimu rankoje, tik plastikiniame puodelyje. Pietietiškas svetingumas, ką ir pridursi.
Kodėl Savana tokia išlikusi? 1864 m., per Pilietinį karą, generolas Shermanas, pakeliui siaubęs Džordžiją, Savanos nesudegino, o telegrama padovanojo ją prezidentui Linkolnui kaip kalėdinę dovaną. Dovana pasirodė ilgalaikė – šiandien tai vienas didžiausių saugomų istorinių rajonų JAV.
Kino mėgėjai Chippewa aikštėje atpažins vietą, kur ant suoliuko sėdėjo Forestas Gampas su savo saldainių dėžute (tiesa, pats suoliukas buvo tik filmavimo rekvizitas ir jau seniai saugomas muziejuje). Knygų mėgėjai – Mercer-Williamso namą iš Johno Berendto knygos „Vidurnaktis gėrio ir blogio sode“, kuri dešimtojo dešimtmečio viduryje tiesiog apvertė miesto turizmą. Kitą dieną su vietiniu gidu pamatysime ir Forsyth parką su XIX a. fontanu, Šv. Jono Krikštytojo katedrą bei Telfair meno muziejų – vieną seniausių viešųjų dailės muziejų šalyje.
O sutemus Savana parodo kitą savo veidą. Ji dažnai vadinama vienu „vaiduokliškiausių“ Amerikos miestų: senos kapinės, kvartalai, kurie, pasakojama, pastatyti ant senų kapų, viešbučiai, kurių koridoriais esą vis dar kas nors vaikšto. Tikite ar ne – vakarinis pasivaikščiojimas yra tobulas būdas pajusti šį miestą. Aš, aišku, vaiduokliais netikiu. Bet grįždama į viešbutį tikriausiai vis tiek atsigręšiu.
Majamis ir Florida Keys: saulė ir džiaugsmas
Iš Savanos kelias veda į kosmosą – visa diena NASA Kenedžio centre, kur iš arti pamatysite erdvėlaivį „Atlantis“ ir raketą „Saturn V“. O paskui – atgal į pelkes.
Evergleidsas, jei atvirai, nuotraukose neatrodo kaip stebuklas. Žolės, vanduo, aligatoriai. Bet kai sėdi oro pagalvės valtyje, vėjas plaka į veidą, o tarp žolių nejudėdamas guli priešistorinis padaras – jausmas labai geras. Anhinga takas dar įdomesnis: aligatoriai ir paukščiai čia taip pripratę prie žmonių, kad atrodo, jog jie stebi jus, o ne atvirkščiai.
Tada – Overseas Highway. Beveik 200 km tiltų ir salelių, turkio spalvos vanduo iš abiejų pusių ir Septynių mylių tiltas, kuriuo važiuoji tarsi per pačią jūrą. Ir galiausiai Key West.
Čia turiu ką pasakyti iš patirties. Aš Key Westą aplankiau su vienadieniu turistiniu autobusu: šešios valandos savarankiškai ir atgal. Bet net per tas šešias valandas spėjau įsimylėti. Mediniai nameliai su verandomis, dieviškas key lime pyragas, gyvos muzikos koncertai baruose vidurdienį (mums buvo sudainuota daina apie tai, kad tekilai nėra žodžių „per anksti“), visur lakstantys gaidžiai, milžiniškos žuvys ir noras viską fiksuoti. Toks mini Stendalio sindromas – norisi dar pabūti ir iš kiekvienos akimirkos išspausti dar lašelį kaifo.
Ir tada supratau: čia būtina likti nakvoti. Sulaukti, kol dienos turistai ir kruizininkai paliks gatves, ir pamatyti saulėlydį Mallory aikštėje, kuris čia tapęs tikru kultiniu reiškiniu. Todėl šiame maršrute Key Westui skirtos dvi naktys. Laiko užteks ir Hemingvėjaus namui, kuriame rašytojas gyveno beveik dešimtmetį, ir jo šešiapirščių katinų palikuonims, ir spalvingai bojai, žyminčiai piečiausią žemyninės JAV dalies tašką (iki Kubos iš čia – vos apie 150 km).
Pakeliui atgal – Islamorada, kur Robbie's prieplaukoje galima pamaitinti milžiniškus tarponus, nardyti prie koralinių rifų ar tiesiog nieko neveikti baltame smėlyje. Po dviejų savaičių kelionės – pats tas.
Ir Majamis. Kai dėliojau savo programą, galvojau: ką gi čia reikės veikti? O viskas susidėliojo puikiai. Pirmas netikėtumas – miestas mažesnis, nei atrodo filmuose: oficialiai jame gyvena vos apie 450 tūkst. žmonių, o apie 70 proc. jų kalba ispaniškai. Tai jaučiasi visur – nuo taksi vairuotojų iki meniu.
Little Havana – tas atvejis, kai „ispaniškai“ virsta „kubietiškai“. Pasivaikščiojome vos viena gatve, bet išragavome viską iki paskutinio mojito lašo: saldžią kubietišką kavą, kubietiškus sumuštinius, empanadas, čiuros. Gidė pasakojo, kad mojito kadaise buvo sugalvotas kaip vaistas nuo skorbuto, o romo įpylė tik vėliau. Patikrinti nespėjau, bet teorija graži.
O dabar svarbiausias mano patarimas. South Beach be gido – tik triukšminga, marihuana kvepianti, pusnuogių žmonių pilna, gražiomis spalvomis nudažyta vieta. Su gidu – visai kas kita: paaiškėja, kad už kiekvienos fasado ir interjero detalės slypi žinutė apie to meto gyvenimą. Beje, kai užsakinėjau Art Deco ekskursiją, muziejaus vadovas pasakė: „O, kaip tik turiu gidą lietuvį!“ Pasaulis mažas.
Vyšnia ant torto – saulėlydžio pasiplaukiojimas kateriu. Šaudo šampanas, vaizdai vis gerėja, o gidas rodo garsenybių vilas. Tikrai neprisiminsiu, kas kur gyvena, bet vaibas su taure putojančio yra būtent tai, ko tikiesi iš to blizgaus, kiek netikro, bet visai faino Majamio. Gal tai ir ne miestas, kuriame norėčiau būti ilgai. Bet tikrai vertas būti aplankytas.
Kodėl būtent šie trys
Naujasis Orleanas, Savana ir Majamis – trys skirtingi atsakymai į klausimą, kas yra Amerika. Vienas sako: muzika ir maišalynė. Kitas: atmintis ir elegancija. Trečias: saulė, spalvos ir svajonė, kurią čia atsivežė kiekvienas atvykėlis. Važiuojant iš vieno į kitą geriausiai ir supranti, kad vienos „tikros Amerikos“ nėra. Yra daug Amerikų, o pietuose jos sutilpusios ypač tirštai.
