S.Staponkus Indijoje praleido tris mėnesius. Per tą laiką kartu su keliolika bendražygių iš 9 šalių, mokėsi ir savanoriavo vienoje Keralos kolegijoje, nedideliame miestelyje su nuostabia gamta, komunistais valdžioje ir tarpusavyje nesipjaunančių religijų.
Seržas pirmiausia atsako į draugus kamuojančius klausimus – ne, į jokias galaktikas jis neišskrido, kad ir kaip stebina „feisbuke“ pasirodžiusi nuotrauka su maldai sudėtomis rankomis.
Jis ir anksčiau kartais „dingdavo“ – gamtoje: miške, dykumoje, kalnuose, vienuolyne – minutėlei į save. Tiek pakanka, kad persikrautum ir vėl būtum su visais.
„Gal aš tiesiog per daug matęs, pagadintas, todėl ir neišskridau“, – paaiškina istorijos mokytojas. Tris mėnesius paaukojęs nedidelio miestelio kolegijos studentams ir tolimo krašto pažinimui.
Pirmiausia 14 savanorių iš 9 šalių susirinko netoli Mumbajaus esančioje Govardan ekologiškoje gyvenvietėje, garsėjančioje savo jogos mokykla, ajurvedos centru, kur praėjo savęs ir kito pažinimo kursus – pozityvus mąstymas, streso valdymas, motyvacija, disciplina, gyvenimo tikslas. Po apmokymų, naujai iškepti mokytojai išvyko į potvyniais garsėjančią Keralos valstiją.
Komunizmas + šimtas dievukų
Galima parašyti visą istoriją, ką pavyko nuveikti ir ką gauti Seržui, kuris grįžęs tęsia savanorystę – pasakoja moksleiviams, bendruomenėms apie motyvaciją, tikslus, savanorystę ir Indiją. Bandome sudėlioti keletą akcentų, sutapimų, paradoksų. Gal taip pavyks suvokti Indiją?
Taigi, Kerala. Indija yra didelė ir marga. Kažkas valstijas sieja, o kažkas skiria lyg skirtingas valstybes su savo kalba ir tradicijomis. Kaip ir Lietuvoje, ten tebevyksta rinkimai.
Dauguma iš plakatų žvelgiantys kandidatų – vyrai, lyg ir atspindi visuomenėje esančią moters padėtį. Praktiškai visi su indišku atributu – ūsais. Net šv. Jurgis bažnyčioje – ir tas raitytais ūsais.
Kandidatuoja viena kita moteris. Jas galima lengvai atrasti kandidatų maišalynėje – jos be ūsų. Panašu, kad Keraloje vėl laimės kairieji. Mūsiškai juos vadintume komunistais. Kur pažvelgsi – visur kūjai su pjautuvais, Che Guevaros ir Fidelis Castro.
Tik – skirtingai nuo mūsų skaudžios sovietinės praeities – čia gausu įvairiausių religinių simbolių. Indai tarsi neleidžia sau nieko išmesti iš savo gyvenimo. Jie net šiukšlių neturi kur dėti. Gal dėl to čia gali rasti viską. Šalia knygų apie M.Ghandį ar S.Jobsą pamatysi ir A.Hitlerio „Mein Kampf“.
Kiekvieną rytą kolegijos darbuotojai nuo sargo iki direktorės pradeda malda.
Šioje Indijos dalyje pusė gyventojų yra induistai. Kita pusė dalijasi – krikščionys, musulmonai ir šimtai mažesnių religijų. Tarp kolegijos studentų netrūko induistų, krikščionių bei musulmonų. Netoliese buvo ir visų šių religijų šventyklos.
Kerala laikoma didžiausią raštingumą turinčiu regionu Indijoje. Dažnai minima, kad Indija yra labai netolerantiška šalis, tačiau Seržui su tuo susidurti neteko.
Faktas, kad indai yra jautrūs ir emocingi. Jei religiniu atžvilgiu yra tolerancija, tai kas liečia politiką – apie to nepasakysi. Seržui teko matyti ir užfiksuoti streiką, lydimą policijos pajėgų. Artėjant rinkimams, partijos aršiai kovoja ne tik žodžiais. Tą dieną buvo uždarytos visos parduotuvės ir įstaigos. Savanoriai turėjo nesavanorišką pasninką iki vakaro.
Indija su Lietuva turi dar šį tą bendro. Čia įvyksta labai daug savižudybių – statistika sako, kad kasdien iš gyvenimo pasitraukia apie 370 indų. Seržas tikisi, kad jo ir bendražygių Indijoje praleistas laikas bent kruopelyte prisideda prie šio rodiklio mažinimo.
Baltasis mokytojas – besąlygiška pagarba
Seržas panaudodamas gautą gyvenimišką formalią (mokykloje) ir neformalią (skautų) patirtį, mokė studentus gyvenimo pamokų. Į paskaitas įpynė žinias, kurias sukaupė per gyvenimą: „Žodžių dažniausiai nepakanka, juolab, kad ir mano anglų kalba nebuvo stiprioji pusė. Todėl visada į vedamas paskaitas įpindavau veiklų: žaidimų, judesio, asmeninių istorijų, dainų. Tai dalykai, kurie veikia ir kuriuos supranta visi“, – linksmai dėliojo mintis Seržas ir apibendrino – mokė kitus, tačiau pats išmoko dar daugiau.
Seržas sako, kad tokius „lifeskills'us“ turėtų mokyti ir mūsų mokyklose. Pamokos, kurios ruošia gyvenimui.
Jau žinojo, kad indai baltaodžius vertina. Sunku įsivaizduoti, jei tas baltasis dar ir mokytojas. Ten mokytojų atlyginimas santykinai vargingesnis už lietuvišką, tačiau pagarbos profesijai – žymiai daugiau. Nors ir besąlygiškai gerbiamas mokytojas visada turi atrodyti tvarkingas ir kone šventiškai pasipuošęs. Jis – pavyzdys.
Gal dėl to Seržas ir kiti projekto vaikinai sumanė pasimatuoti ir kurį laiką išbandyti keralietišką vyrišką sijoną – mundu. Dėl šio drabužio teko patirti ir savotiškai nepatogių momentų, kurie parodo mūsų dorovinius skirtumus.
Kolegijos direktorė – pagarboje laikoma asmenybė. Tai ji mokė savanorius prieš vaikus elgtis mokytojiškai, būti pasitempusiais, nestovėti klasės gale, net jei ką nors demonstruojam ant ekrano.
Tuo pačiu, ragindama įsitraukti į bendrą veiklą su studentais, kad būtų gerbiami. Visus kolegijos renginius – sporto žaidynes, kovo 8-ąją, gimtadienius, šokio ir teatro dienas – stengdavosi nepraleisti.
Kartą Seržas poroje su direktore mokė visus vieną lietuvišką tradicinį šokį, tačiau buvo nemokšiškai užsirišęs savo mundu. Bešokant su direktore sijonas gerokai smuktelėjo. Aplinkui šokusios mergaitės klykdamos pakriko į visas puses lyg nuo ugnies. Netrukus keli vaikinai pasivedė į šalį išmokė kokybiškai užsirišti mundu.
Pasirodo, mundu galima puikiausiai naudoti vietoje paklodės, rankšluosčio. Nesudėtinga pasidaryti škotišką kiltą – taip daug gaiviau vaikščioti, kuomet oro temperatūra siekia vos ne 40 karščio.
Dar vienas išbandymas – nevalgyti mėsos. Kodėl nepabandžius, jei aplinkui dauguma nevalgo? Netrukus suprato, kad nesudėtinga susilaikyti, kai aplinkui tiek pasirinkimo vaisių, daržovių.
Socialiniame tinkle Seržas dalijosi daugybe nuotraukų ir vaizdų, kuriuose jis skanauja nesuvokiamus vaisius. Buvo ir tokių, kurie atspėjo pavadinimus. Galite būti tikri, kad Keraloje „duona“ auga ant medžių.
Alkoholis ir tabakas – Indijoje egzistuoja, tačiau labai brangus. Valstybė vykdo tam tikrą prevencinę programą didindama alkoholio akcizą, o viešose vietose drausdama rūkyti. Tai lieka daugiausiai turtingųjų privilegija. Nepasiturintys kramto savotišką tabaką. Galima rasti kažko vietinio išgerti iš parūgusio kokoso, tačiau vargu ar tai bus taip priimtina kaip minėti vaisiai.
„Buvo vieno mūsų kolegos gimtadienis. Sugalvojome jį pasveikinti kitaip – vienoje pakelės užeigoje nupirkome kažkokio kokoso gėrimo. Šiaip taip išragavome. Raugintas kokosas – pykinimo efektas buvo stipresnis už svaiginimo. Kitą dieną sužinojome, kad kažkur Keraloje kelios dešimtys turistų mirtinai apsinuodijo neaiškiu alkoholiu“, – pasakoja nešventus nuotykius Seržas.
Ko išmokė ir kuo nustebino Indija?
Žvelgti į gyvenimą šiek tiek paprasčiau ir džiaugtis mažais paprastais dalykais. Net jei jūs Lietuvoje nieko neturite, jums dar lieka tai, ko neturi indai – tyla, gaiva ir švara. Turime daug erdvės ir lengvai nuvykstame į kelionės tikslą. Kamščiai? Jums reikėtų pamatyti, kas dedasi Indijos didmiesčiuose, kur visi vairuoja pagal garso signalus ir intuiciją.
Prastas viešasis transportas? Apsilankykite didžiausiame pasaulyje Mumbajaus metro. Seržas tokią atrakciją nusprendė išbandyti smalsumo vedinas.
Sakoma, kad Mumbajaus traukiniais kasdien važiuoja per 7,5 milijono žmonių. Absoliuti dauguma neperka bilietų. Visi braunasi vidun, nors atvykusieji dar neišlipo. Tai jų bėda.
Traukinių durys neuždaromos. Gal dėl to, kad jos taip mažiau laužomos, o gal taip tiesiog dagiau patenka oro į vidų. Greičiau įlipti – išlipti.
„Nusipirkome bilietus. Manau, kad traukinyje tokie buvome vieninteliai. Visi braunasi. Yra tik viena svarbi taisyklė – vyrai ir moterys keliauja atskirai. Pasitaiko, kad moterys įlipa į vyrų vagoną su savo vyru. Vyrai į moterų – jokiu būdu. Kodėl? Atsakymas kultūroje ir tradicijose. Tiek bažnyčiose, tiek kolegijoje, mokyklose – mergaitės ir vaikinai sėdi skirtingose pusėse“, – pasakoja Seržas.
Net jei jūs Lietuvoje nieko neturite, jums dar lieka tai, ko neturi indai – tyla, gaiva ir švara.
Kas dar užstrigo? Įprasta geriausius darbuotojus ar studentus iškabinti garbės lentose, stenduose ir juos pastatyti gatvėje – lai visi gėrisi. O ir savotiška motyvacija kitiems, – veikia kaip reklama, kviečianti pasirinkti jų įstaigą mokytis.
Maistas. Kiekvieną penktadienį vietinė krikščionių bažnyčia pamaitina per tūkstantį žmonių – nepriklausomai ar jis tikintis, ar ne, katalikas ar induistas.
Susikibę rankomis dažniausiai vaikšto vaikinai, o ne porelės – vėlgi, kultūra. Savo jausmų viešai rodyti nevalia. „Bevaikštant Abdulo bulvaru, greit gali tapti draugeliu. Labas, kuo vardu, iš kur? Ir jau žiūri, kad ranka tavo okupuota“, – pamena savanoris.
Kino teatruose tradiciškai seansas pradedamas valstybiniu himnu. Filmas cenzūruojamas: nutildomi negražūs, necenzūriniai žodžiai, o subtitruose jie pakeičiami žvaigždutėmis. Filmas visada bus su pertrauka – kaip teatre. Bilieto kaina – nuo 0,5 euro.
Paradoksas. Sakoma kad keturratė rikša kainuoja apie 5 tūkst. dolerių. Triratė – perpus mažiau. Seržui iki šiol klausimas – kiek ir kaip reikia taupyti, žinant, kad vidutiniškai indas uždirba nuo 100 dolerių per mėnesį?
Svarbiausia, ko išmoko Indija kone kiekvieną ten apsilankiusį – bent šiek tiek pasiduoti savaiminei gyvenimo tėkmei: „Tiek krikščionių, tiek induistų, tiek budistų šventyklose rasi ne vieną šimtmetį skaičiuojantį milžinišką medį, kurių paunksmėje ilsisi žmonės ir dievukai, pilna „avatariškos“ gyvybės. Grįžtant namo pašnekini žveją ar gatvės pardavėją, iš kurio nusiperki šviežių bananų, arbūzą. Viską čia pat ir suvalgai. Pasisveikini su į darbus skubančiais, apčiupinėji kaučiukmedį su sustingusia guma. Galų gale, pro šalį važiuojantis diedukas su motoroleriu pasisiūlo pavėžėti.“
