Papasakok ką nors apie nudistus, paprašė manęs lyg būčiau koks nudistų bendruomenės narys. Iš tikrųjų taip nėra – nei aš sėdžiu nudistų grupėse, nei kažkokiuose jų susirinkimuose dalyvauju. Tiesiog, jei yra galimybė pasideginti ar pasimaudyti be triusikų, ja ir naudojuosi, nes juk patogiau – ir įdegis lygesnis, ir sintetika odos nebrūžina.
Beje, visai neseniai, viename „protų mūšyje“ buvo pateiktas įdomus klausimas: „Vokietijoje viena grupė žmonių visus, tai grupei nepriklausančiuosius, vadina tekstile, kas tai per grupė?“
Ar atsakytumėte be mano pasufleravimo? Aš atsakymą žinojau, tačiau leidau savo komandai nerezultatyviai pasukti galvas, o tada išdidžiai papūtęs žandus pasakiau, kad tai nudistai. Atsakymas, aišku, buvo teisingas, mano komandos nariai į mane žiūrėjo susižavėję, o aš jaučiausi labai protingu. Iš kur tai žinojau? Net ir nežinau, tiesiog žinojau. Gal vis dėlto ir esu kažkiek nudistas, gal be reikalo čia purkštauju.
Pirmoji mano patirtis su nudistų paplūdimiais buvo gan juokinga. Pamenu, tada su gausia familija ilsėjomės Smiltynėje. Man greitai tapo per triukšminga, tad pagalvojau, kodėl man nenuėjus į nudistų pliažą pabūti ramiau?
Pamačiau, kad tai nebuvo eilinis vyras.
Mūsų kompanija buvo nemaža, tad, jei valandžiukei dingsiu, niekas manęs per daug ir nepasiges, mąsčiau. Pasakiau, kad einu pasivaikščioti ir išslinkau. Deja, reikalai susiklostė ne visai taip, kaip tikėjausi. Kas atsitiko?
Įžengęs į nuogalyną ir begalvodamas, kur prigulti, priekyje pamačiau stovintį ir į jūrą žvelgiantį nuogą vyrą. Stovi ir tegul stovi, jei nori, čia galima taip stovėti, čia nudistų pliažas, pamaniau ir ėjau toliau. Visgi priartėjęs pamačiau, kad tai nebuvo eilinis vyras.

