Šių metų rugpjūčio 30-ąją svečiavomės netoliese esančiame Zugdidyje. Rusijos kariai pasitraukę, mieste ramu ir net jauku – veikia fontanas, groja muzika, gatvėse pilna žmonių. Zugdidis, lyginant su 2007 metais, netgi gražesnis – per metus išpuoselėtos miesto gatvės, centrinė alėja, žaliosios erdvės. Karo tarsi nebūta. Mūsų senas pažįstamas iš ankstesnių metų viešnagių Gruzijoje ir Abhazijoje Nodaras pasakojo, kad rusų kareiviai į Zugdidį įžengė nesutikę pasipriešinimo. Jie užėmė ir išplėšė miesto savivaldos, policijos pastatus, tačiau nelietė gyventojų ir jų turto. Zugdidžio policininkai, persirengę civiliais, liko mieste ir palaikė viešąją tvarką.
Valdžia atkalbinėjo
Nuvykę į Zugdidžio savivaldybę, aiškinomės, kaip patekti į „Patrioto“ teritoriją. Gubernatoriaus pavaduotojas Aleksandras Akhvledianis kategoriškai rekomendavo to nedaryti, nes neturint Rusijos ar Abchazijos akreditacijos – nesaugu. Tačiau gruzinai nebūtų gruzinai – pirmi gatvėje sutikti žmonės, tik išgirdę, kas esame ir kur norime patekti, siūlė savo pagalbą. Jie padėjo surasti maršrutinį autobusą, vykstantį iki abchazų kontroliuojamo Ganmukhuri, o vairuotojas pasišovė pagelbėti įgyvendinti mūsų misiją. Netrukus sėdėjome beprotišku greičiu skriejančiame autobuse, o jo viduje vyko pietietiškai karšta diskusija – gruzinai keleiviai ginčijosi, ar verta mums pamėginti ten patekti, ar ne, ir kiek tai gali būti pavojinga, arba ne.
Autobusas sustojo prieš tiltą per Ingurio upę – tolumoje kitoje pusėje matėsi karinis postas, ir aukštai kabanti Abchazijos vėliava. Išlaipinęs keleivius, vairuotojas nuvežė mus į kitą, greta Ganmukhurio esančią gyvenvietę. Čia supažindino su žmogumi, vardu Gotsha, kuris valtimi mus nuplukdys iki sudegintos stovyklos. Kadangi visus kelius į stovyklą kontroliuoja abchazai su rusais, tokiems kaip mums – neturintiems Rusijos ar Abchazijos akreditacijos – į ją galima patekti tik ta vieta, kur Inguris susilieja su jūra.
Išplaukėme. Gotsha irdamasis pasakojo, kad stovykla šiuo metu tuščia, o abchazų kovotojų pozicijos – iškart už jos. Abchazai be pasipriešinimo užėmė stovyklą ir iškart ją sudegino. Klausėme – kodėl, bet Gotsha tik gūžteli pečiais. Pasak jo, čia žuvo keturi abchazai – jų „Volga“ kažkodėl sprogo vos tik įvažiavusi į stovyklos teritoriją. Vėliau Gruzijos karo policijos pareigūnas Giga Goblaja pasakojo, kad abchazai tikriausiai žuvo dėl netinkamo elgesio su sprogmenimis – Gruzijos kareiviai stovyklos negynė, nebuvo ji ir užminuota.
Po stovyklą nedrąsiais žingsniais
Išlipome iš valties, žengėme į sudegintą stovyklą ir ėjome vorele, pėda į pėdą. Dairėmės atotampų – baugu, kad abchazai nebūtų stovyklos užminavę. Kiek lengviau atsipūtėme, pamatę besiganančias karves: jeigu nesprogo jos, nesprogsime ir mes. Gotsha sakė, kad abchazų pozicijos – čia pat, už stovyklos vartų. Pasitraukėme – nenorėjome sutikti abchazų kovotojų, kadangi neaišku, kaip jie elgtųsi, mus sutikę.
Parplaukėme atgal, išlipome iš valties. Tik greta prieplaukos esančio namo ankštame kieme pastebėjome maskuojamos spalvos tinklus, prie staliuko sėdinčius kareivius – tai buvo Rusijos kariuomenės postas.
Po keleto savaičių, rugsėjo 15-ąją, iš Lietuvos skambinau šio Gruzijos krašto gubernatoriaus pavaduotojui A.Akhvledianiui. Pasak jo, rugsėjo 10-ąją abchazai pasitraukė iš Ganmukhurio. Nebėra ir rusų posto. Pradėti jaunimo stovyklos „Patriotas“ atstatymo darbai.
Anot A.Akhvledianio, kitą vasarą čia vėl galėsime fotografuoti vaikus.
