Sekite 15min Google
„Tai stebuklas, – sako Natalia Rjumin-Girardet. – Tik todėl, kad autobusas prieš mus purvinu keliu judėjo lėtai ir beveik įstrigo, tą akimirką, kai atėjo potvynio banga, mes stovėjome tiksliai šalia laiptų.“
Moteris iš Lutry, Vo kantone, potvynio katastrofą Nepale išgyveno tik laimingo atsitiktinumo dėka. Su ja Katmandu susitiko „20 Minuten“ žurnalistai.
„Galėjau išbėgti pro atviras autobuso duris. Mūsų virėjas net išlipo pro langą“, – pasakojo Natalia. Moteris ir septyni jos bendrakeleiviai buvo dvasinėje kelionėje. Jie ketino maždaug už 200 metrų kirsti sieną į Tibetą, kai potvynis visa jėga smogė pasienio postui.
„Mes tiesiog bėgome tais laiptais aukštyn“
„Pamačiau į mus artėjančią tamsią sieną. Tai buvo nuolaužos, vanduo ir dulkių bei purvo debesis, bet tą akimirką mes nesupratome, kas tai iš tikrųjų. Mes tiesiog bėgome tais laiptais aukštyn“, – pasakojo ji.
Laiptai netrukus baigėsi: „Tada keturiomis ropštėmės į kalvą – per krūmus ir žolę, tiesiog vis aukštyn. Šiuo pabėgimo keliu bėgo apie 50 žmonių“.
Už jų vandens masės vis kilo. Ant aukštumos jie jau buvo saugūs. Apačioje tuo metu griaudėjo milžiniškos vandens masės.
„Mačiau, kaip srovė neša automobilius, autobusus ir ištisus namus. Kaimas, kuriame buvome nakvoję, tiesiog dingo“, – sakė įvykių liudininkė.
Išgyvenusieji aukštumoje prisiglaudė daržinėje: „Labai stipriai lijo, visi buvome permirkę ir ištikti šoko.“ Jų autobusas, laimei, nebuvo visiškai nuplautas – jis gulėjo apvirtęs purve.
„Per išdaužtą galinį langą mūsų grupei pavyko iš dalies ištraukti bagažą. Šalia autobuso gulėjo kūnas“, – pasakojo Natalia. Dar vieną žuvusį žmogų ji matė laiptų papėdėje.
Kariuomenė pastebėjo žmones daržinėje
Visą dieną ir visą naktį grupei teko praleisti daržinėje. Be Natalios keliautojų grupės, į kalną spėjo užlipti ir keli kiti turistai bei vietos gyventojai.
Drabužiai, kuriuos Natalia vilkėjo, buvo visiškai permirkę, kaip ir daiktai jos kuprinėje. „Mums visiems buvo labai šalta ir buvome alkani. Vis dėlto du italai davė man savo šiltų daiktų. Tai buvo taip miela.“
Natalia Rjumin-Girardet yra jogos terapeutė ir tiki karmos dėsniu: „Buvo tiesiog gražu matyti, kad nepaisant dramatiškos situacijos visi rūpinosi vieni kitais. Ne taip, kaip būtų galima manyti, kad panikoje kiekvienas žiūri tik savęs. Priešingai.“
Kitą rytą, kai virš katastrofos zonos skrido kariuomenės sraigtasparnis, viena nepalietė „nepaprastai garsiai“ sušuko – taip juos pastebėjo gelbėtojai.
„Pirmiausia buvo išgelbėtos moterys, – pasakojo Natalia. – Sraigtasparnis iš pradžių numetė maisto, o vėliau, kai lietus aprimo, galėjo nusileisti netoli mūsų ir paimti pirmuosius žmones.“
„Visi prieš mus ir už mūsų žuvo“
Nors ji yra dvasinga moteris ir gamtą mėgsta daug labiau nei didelius miestus, grįžusi į Katmandu jautėsi „labai, labai laiminga“.
„Dabar kurį laiką liksiu viešbutyje ir leisiu viskam susigulėti. Be to, palaikau glaudų ryšį su Šveicarijos ambasada“, – teigė ji.
Kadangi jos juosmens krepšys su telefonu buvo nuplautas potvynio, moteris iš Vo kantono dar negalėjo susisiekti su savo draugais Šveicarijoje. Prieš daugelį metų Natalia įkūrė Pasaulio taikos asociaciją, kurios prezidentei ji galėjo paskambinti iš „20 Minuten“ žurnalistės telefono.
„Mano brangioji, man viskas gerai, tai buvo stebuklas. Mūsų autobusas sustojo tiesiai šalia tų laiptų. Visi prieš mus ir už mūsų žuvo, bet mes galėjome užbėgti tais laiptais aukštyn“, – savo draugei dar kartą sakė ji su ašaromis akyse.
Rugpjūčio 26-oji jai tapo antruoju gimtadieniu
Po telefono pokalbio Natalia sakė, kad įvykiai privertė ją daug ką apmąstyti: „Mes išgyvenome, bet dabar daug galvoju apie gyvenimą ir apie tai, ką gero dar noriu nuveikti, nes tą rugpjūčio 26-ąją gimiau iš naujo. Tai bus mano antrasis gimtadienis. Noriu rūpintis žmonėmis arba bejėgiais gyvūnais.“
Ji galvoja ir apie žuvusiuosius, ypač apie jų artimuosius.
Savo iš pradžių planuotą kelionę į Kailaso kalnus Tibete 70-metė vis dar norėtų tęsti: „Dabar turiu pažiūrėti, kaip viskas klostysis toliau. Gavau naują pasą, dar turiu susitvarkyti administracinius reikalus. Bet vis dar noriu ten nuvykti. Mano motyvacija visada buvo pajusti tų kalnų energiją ir parsivežti ją namo, kad galėčiau ja pasidalyti su savo Pasaulio taikos asociacijos draugėmis.“
Natalia priduria: „Mano istorija turėtų atverti žmonių širdis. Noriu, kad žmonės darytų gera. Kartais net mažas gestas gali labai daug pakeisti.“
Užkulisiai
Natalios Rjumin-Girardet vardą „20 Minuten“ gavo iš Nepalo institucijų sąrašų. Institucijos taip pat nurodė, kad ji buvo išgelbėta ir nugabenta į Katmandu. Vietos turizmo policija žurnalistams vėliau užsiminė, kad ji veikiausiai nėra vienoje iš daugelio miesto ligoninių, nes jose buvo apgyvendinti tik nepaliečiai.
Daugiau apie jos būklę ar buvimo vietą Nepalo policininkai nežinojo – net ir to, ar ji apskritai dar yra šalyje. Natalios kolegės Šveicarijoje, su kuriomis „20 Minuten“ susisiekė, po katastrofos taip pat nebuvo nieko iš jos girdėjusios ir negalėjo prisiskambinti jos šveicarišku numeriu.
Lemiamą užuominą suteikė kelionių agentūra, su kuria Natalia keliavo katastrofos metu. Žurnalistams apsilankius jų biure Katmandu, darbuotojai padėjo. Jie žinojo, kad Natalia turi naują nepališką telefono numerį, ir padėjo su ja susisiekti. Po telefono pokalbio abu reporteriai galiausiai susitiko su Natalia jos viešbutyje.
