Tai štai, priartėjome prie valstybės, kuriai dėmesio kol kas nebuvome skyrę. Kodėl ją palikau paskutinę? Priežastis, matyt, buvo ta, kad mane visada labiau žavi mažiau civilizuotos ar mažiau turistų lankomos šalys, tokios kaip, šiuo atveju, Bosnija ir Hercegovina, Šiaurės Makedonija, Serbija ar Kosovas.
Nesakau, kad Kroatija ar praeitą kartą apkalbėta Slovėnija yra neįdomios, ne, tiesiog jos yra turistinės, saugios, civilizuotos Europos Sąjungos narės, su kuriomis yra viskas aišku ir iš jų sulaukti kažkokio didesnio judesio yra mažiau tikėtina. Jos yra nuobodesnės nei tos aukščiau paminėtos.
Tačiau Kroatijos atgimimo laikai toli gražu nebuvo nuobodūs. Esu daug rašęs apie Jugoslavijos subyrėjimą ir minėjęs, kad Slovėnija bei Kroatija nuo jos atitrūko pačios pirmosios. Jugoslavijos nacionalinė armija pirmiausia puolė Slovėniją, pakariavo 10 dienų, tada pasitraukė ir visą dėmesį sutelkė į Kroatiją, nes joje turėjo rimtesnių tvarkytinų reikalų nei mažytėje Slovėnijoje.
Buvo subombarduotas netgi istorinis kroatų miestas Dubrovnikas.
Prioritetinis reikalas buvo, aišku, Kroatijos išlaikymas Jugoslavijos sudėtyje. Gana greitai pasidarė aišku, jog tikslo įgyvendinti nepavyks, nes didžioji dalis kroatų norėjo nepriklausomybės ir buvo pasiruošę už ją kovoti iki pabaigos. Tačiau kol tai buvo suvokta galutinai, šalyje vyko žiaurus karas. Kroatija faktiškai degė. Buvo subombarduotas netgi istorinis kroatų miestas Dubrovnikas.
