Trečia diena. Casanova, iki Santiago – 60km
 |
| E.Garnelytės nuotr./Saulėtekis Gonzare |
Iš hostelio pajudėjau beveik pirma. Dvi vokietės malėsi virtuvėje, keli nepažinti vyrukai ruošė rytinę kavą, ir aš, palinkėjusi jiems gero kelio, išėjau. Prie durų pirmąją cigaretę rūkė suomis, kurio vardo taip ir nepaklausiau. Šis žmogelis Santiago keliu eina jau penktąjį kartą, yra užkietėjęs keliautojas. Prieš aštuonerius metus kelyje sutiko savo dabartinę žmoną. Tąkart, kaip visada, ėjo vienas. Viename iš hostelių sutiko ispanų kompaniją. Pradėjo šnekučiuotis. Kitą rytą, kaip jau įprasta, visi atsisveikino ir pasuko savais keliais (tiksliau būtų, tuo pačiu keliu, bet savais ritmais). Už poros dienų suomis vėl sutiko tą pačią ispanę. Prakalbėję visą naktį, kelionę tęsė kartu. Ir iki pat šiol jie eina savo atrastu keliu. Šią istoriją suomis papasakojo jau susitikus Santiago de Composteloje, po pokalbio su žmona, tuo metu viešėjusia Kalifornijoje kur lankė vaikystės draugus.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Įeinu į A Coruñą |
Kelias nuo Gonzar tęsėsi per gilius, gilius Galicijos kaimus. Jų šiandien buvo išties nemažai – Castromaior, Hospital de la Cruz, Ligonde, Eirexe, Rosario ir San Xulian. Būdavo, kartais praeini gyvenvietę, ir net nepastebi jos pavadinimo, jei akylai nestebi ženklų. Visus juos vienija Camino de Santiago bei praeitis. Galicija didžiuojasi Romos imperijos laikus menančia istorija ir jos palikimu. Pakelyje gausu romėniškų tiltų bei tiltelių. Taip pat daug praeityje piligrimus slaugiusių ligoninių dabar virtusios nakvynės namais. Šios vietos nebūtų niekam žinomos, jei pro juos neitų keliautojai iš viso pasaulio. Dievo užmirštus Galicijos kaimus aplenkia ir viešojo transporto firmos, ir maisto prekių parduotuvės. Vis tik tie keli gyventojai badu nemiršta – be to, kad patys augina savo pusryčius, pietus ir vakarienę, kelis kartus per savaitę atvažiuoja mašina-parduotuvė, kurioje galima rasti praktiškai visko. Škotas Robin iš jos nusipirko gabalą galiciško sūrio, o italas Fabrizio neatsispyrė ispaniškam vynui.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kelyje paliktos žinutės |
Rytoj – sekmadienis. Vadinasi, net jei prieičiau kokį miestelioką su viena parduotuve ar bent duonine, jų duris rasiu užsklęstas su užrašu: „Cerrado“ („Uždaryta“ – liet.) Taip jau yra Ispanijoje (nekalbant apie Madridą, Barceloną ar kitus didmiesčius) – sekmadieniais žmonės turi teisę pailsėti, pabūti su šeimomis ar draugais. Tad šiandienos tikslas – eiti tiek, kiek prireiks, bet pasiekti parduotuvę, nes maisto atsargos jau išsekusios. O rytoj net barai bus uždaryti. Žinojau, kad už 17km nuo Gonzar įsitaisęs Palas de Rei miestelis. Mano idėja buvo nusipirkti jame maisto, susirasti savivaldybės hostelį ir apsistoti iki rytojaus.
Šiandien bene didžioji kelio dalis buvo leidimasis nuo kalno. Nuo gana stataus. Ech, kiek pastangų reikėjo, kad nepradėčiau bėgti! Karts nuo karto apie save primindavo ant pečių įsitaisiusi kuprinė, tad kiek įmanydama stengiausi tvardytis. Už kelių šimtų metrų savo 110 žingsnių per minutę greičiu ėjo Robin. Iš tolo mačiau jo raudoną kuprinę. Galiausiai pasivijau ir pradėjome eiti kartu. Jis buvo pirmasis žmogus, sutiktas po daugiau nei trijų valandų ėjimo. Kadangi pastaruoju metu kilometrus skaičiuoju valandomis, tai pastaruosius dvyliką kilometrų, žygiavau viena kaip pirštas.
Pagaliau pasiekėme Palas de Rei, kuprinėse jau turime maisto kelioms dienoms į priekį. Vėl atsisveikinome, nes Robin keliavo tolyn. Aš pamėginau rasti nakvynės vietą. Deja, savivaldybės hostelis buvo remontuojamas, o privatūs kainavo 10 eurų (34,42 lt). Pagalvojusi, jog nesu tokia pavargusi, kad mokėčiau dvigubai daugiau, pajudėjau. Saulė buvo pasiekusi zenitą, šėšėliai neegzistavo, kelias tęsėsi per autostradą, prakaitas liejosi laisvai, nugara, kojos ir pečiai buvo pradėję įkyriai zysti, jog šiems reikia poilsio. Trauktis nebuvo kur – teko eiti toliau, iki pirmosios nakvynės vietos. Tai buvo netoli – už kiek daugiau nei valandos kelio priėjome Casanova-Mato kaimelį. „Dėkui dievui, nes mano variklis jau buvo bepradedąs gesti“, - atsipūtė škotas. Šiandien – šešios valandos, 22 km žygiavimo.
Camino Santiago – pirmyn ir atgal
„Rodos lietus kaupiasi, rodos lietus kaupiasi“, - taip Pukuotukas yra mokęs Knysliuką. Tą besėdėdama Casanova hostelyje galvojau aš. Dangus pakeitė spalvą, ji pasidarė labiau galiciška – pilka. Sustiprėjo vėjas. Nukrito trys lašai. Lietus baigėsi.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Galicijos kaimų šunys gali mėgautis neribota laisve būti gamtoje |
Taip besvarstant prieš mano akis išniro rudas šuo. Po akimirkos dar vienas. Abu turėjo antkaklius. Jų jaunas šeimininkas netruko pasirodyti. Keista – ėjo priešinga kryptimi. „Santiago – į kitą pusę“, - sakau jam. „Žinau, aš jau iš ten“, - juokiasi vaikinas. Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, papasakojo, kad yra iš Barcelonos, iš kur ir atėjo į Santiago de Compostelą. Kelionę praėjo praėjusių metų birželį, du mėnesius praleido Santiago, remontuodamas vienų žmonių namą, už tai gaudamas nakvynę ir maisto. Dabar šiek tiek skuba, nes gegužės pabaigoje jau turi pasiekti savo miestą. Katalonas neturi nė skatiko, bet visada pasisiūlo pagelbėti žmonėms ūkyje, o šie jam suteikia guolį ir duoda pavalgyti. „Kodėl tai darau?“ – pakaratoja mano klausimą. – „Truputis visko: religijos, ėjimo, noro sutikti įvairių žmonių. Stengiuosi palaikyti ryšį su visais sutiktais pakeleiviais.“
Ketvirta diena, persiritimas į antrąją kelionės pusę
Ore tvyro sekmadienis. Rodos, net karvės pasiėmė išeiginę ir atsisakė mūkti. Ėjau miegančiais kaimais, namų langinės buvo užvertos, bažnyčios užrakintos ir tuščios (matyt, dar ankstus rytas), o piligrimus pamaitinti ir pagirdyti turintys barai, restoranai ar užeigos – uždaryti. Per pirmąjį pusvalandį nepravažiavo nė viena mašina, keliu praėjo viena moteriškė. Tyla.
Kai nubudau, Robin jau buvo išskubėjęs. Matyt, paskutiniuosius 60 km norėjo nueiti per artimiausias dvi-tris dienas. Mano kelias ėjo asfaltuotu keliuku, retais atvejais – mišku. Tikriausiai artėju prie civilizacijos. Praėjau dvi gyvenvietes, buvau aplota vilkšunių – galbūt mano fotoaparatą jie palaikė ginklu. Visą kitą laiką nesutikau nė gyvos dvasios, tik girdėjau pravažiuojančius automobilius.
Melidėje pasitiko ir nustebino sekmadienio triukšmas. Iš bažnyčios tarsi žirniai išbyrėjo senukai, suko link barų paskaityti dienos naujienų ir išgerti kavos su pienu. Miestelio centre virė turgus, bobutės pardavinėjo įvairias daržovės, tipiškąjį sūrį iš Melidės, kitose vietose buvo galima įsigyti įvairių drabužių bei sendaikčių. Antrą valandą dienos triukšmas nutilo, žmonės, laikydami duonos kepalus rankose, skubėjo į namus.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Sekmadienio turgus Melidėje |
Melidėje gyvena beveik 8 tūkstančiai žmonių. Dalis jų - pensininkai, jų vaikai ir mažamečiai ar paaugliai anūkai. Jaunimo nedaug – visi išvykę studijuoti į Santiago de Compostelą, A Coruña ar Vigo. Miestelio centre stovi viduramžius menanti bažnyčia, priešais – muziejumi tapusi piligrimų ligoninė. Kur bepraeisi, viskas kalba apie Santiago kelią – pastatų sienos dekoruotos jo simboliais – kriauklėmis, restoranuose pietums ir vakarienei siūlomas piligrimų meniu, gatvėmis nuolat praeina šlubčiojančios, kuprinėmis ir lazdomis apsikrovusios dvasios.
Prieš išeidama į kelią, vienos vietinės merginos paklausiau, ką verta aplankyti Melidėje. Ji man parekomendavo būtinai pamatyti romėnišką Furelos tiltą, esantį už vieno kilometro nuo miestelio centro. Kiti lankytini objektai buvo gana įprasti – bažnyčia, muziejus, centrinė miesto aikštė.
Kitą dieną sutikau porą iš Rytų Europos – antrą kartą Camino de Santiago einančią slovakę Silviją ir lenką Radek, susipažinusius Kinijoje, dabar kartu gyvenančius vaikino tėvynėje. Po šaunios tarptautinės vakarienės kitą rytą atsisveikinome. Bet ne visiems laikams – po kelių dienų juos sutikau visuotinio streiko krečiamoje Santiago de Compostela autobusų stotyje, besitikinčių sulaukti autobuso į Porto (Portugalija), kad galėtų išskristi namo. Apie tai – paskutiniame Camino de Santiago dienoraščio puslapyje.
