Jie yra universalūs ir veikia bet kurioje visuomenėje. Pasirodo, kvailumas yra daug pavojingesnis negu mes įpratę manyti. Susipažinkime su šiais dėsniais, pateiktais adme.ru, – kas žino, kuriuo metu galime susidurti su kvailiu... Gal pasakyme „Duok durniui kelią“ yra tiesos? Juk jų elgesį nuspėti sunku.
1 dėsnis: žmogus niekada tinkamai neįvertina, kiek daug kvailių yra aplink jį
Taip, dėsnis skamba kaip nuvalkiota banalybė, bet pats gyvenimas įrodo šio dėsnio tikrumą. Nesvarbu, kaip vertinate žmones, jūs nuolat susidursite su tokiomis situacijomis:
• žmogus, kuris visada atrodo protingas ir racionalus, pasirodo esantis idiotas;
• kvailiai visada atsiranda pačiose netikėčiausiose vietose ir pačiu netinkamiausiu laiku, kad sugriautų jūsų planus.
2 dėsnis: tikimybė, kad žmogus yra kvailas, nepriklauso nuo kitų jo savybių
Daug metų trukę stebėjimai ir eksperimentai įtikino italų mokslininką, kad žmonės nėra lygūs, vieni jų yra kvaili, kiti – ne. Šią savybę suteikia pati gamta, kitaip tariant, prigimtis, o ne kultūriniai veiksniai. Žmogus yra kvailas lygiai taip pat, kaip jis yra raudonplaukis ar turi pirmą kraujo grupę. Jis toks gimė.
Išsilavinimas neturi nieko bendra su kvailių kiekiu visuomenėje. Tai patvirtino eksperimentai universitetuose su penkiomis dalyvių grupėmis: studentais, įstaigų tarnautojais, aptarnaujančiu personalu, administracijos darbuotojais ir dėstytojais. Kai Carlo Cipolla analizavo žemos kvalifikacijos darbuotojų grupę, kvailių skaičius pasirodė didesnis negu jis tikėjosi (pirmas dėsnis). Jis nutarė, kad taip gali būti dėl socialinių sąlygų: skurdo, atskirties, išsilavinimo stokos.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: „Stiprieji mano, kad viską gali išspręsti patys. Tai netiesa“
Italų mokslininką taip pribloškė rezultatai, kad jis nusprendė atlikti tyrimą su Nobelio premijos laureatais. Išvados patvirtino gamtos jėgą: tas pats skaičius laureatų buvo kvaili.
Bet kildamas aukštyn socialiniais laiptais, Cipolla pamatė tą patį santykį ir tarp įstaigų tarnautojų, ir tarp studentų. Dar didesnį įspūdį mokslininkui padarė tai, jog tarp profesūros buvo lygiai toks pats skaičius kvailių. Ir nesvarbu, ar jis tyrinėjo nedidelį provincijos koledžą, ar žinomą universitetą – tokia pati dalis dėstytojų pasirodydavo esą kvailiais. Italų mokslininką taip pribloškė rezultatai, kad jis nusprendė atlikti tyrimą su Nobelio premijos laureatais. Išvados patvirtino gamtos jėgą: tas pats skaičius laureatų buvo kvaili.
Antrojo dėsnio idėją sunku suvokti ir priimti, bet ją įrodė daugybė eksperimentų. Feministės pritars antrajam dėsniui, nes jis patvirtina, kad kvailių tarp moterų yra ne daugiau negu tarp vyrų. Trečiojo pasaulio gyventojus paguos tai, kad išsivysčiusios šalys yra ne tokios jau ir išsivysčiusios.
Taip pat skaitykite: Žemos savivertės požymiai ir 30 patarimų, kaip ją padidinti
Antrojo dėsnio išvados kelia tam tikrą baimę: ar jūs suksitės aukštuomenės sūkuriuose, ar išvyksite į kokią nors salą ir susidraugausite su vietiniais galvų medžiotojais, ar užsidarysite vienuolyne, ar praleisite visą likusį gyvenimą lošimo namuose – visur susidursite su tokiu pačiu skaičiumi kvailiu.
3 dėsnis: kvailys – tai žmogus, kurio veiksmai sukelia nuostolių kitam žmogui ar grupei žmonių, ir neduoda naudos pačiam veikiančiajam subjektui ar netgi daro jam žalą
Pagal Cipollą, trečiasis dėsnis reiškia, jog visi žmonės yra pasisikirstę į 4 grupes: prastuolius (P), protingus (P), banditus (B) ir kvailius (K).
Jeigu Petras imasi veiksmų, dėl kurių pats patiria nuostolių, bet atneša naudos Jonui, jis priskiriamas prastuoliams (P). Jeigu Petras daro kažką, kas naudinga ir jam, ir Jonui, jis protingas (P). Jeigu Petro veiksmai naudingi jam, bet žalingi Jonui, jis banditas (B). Ir, jeigu Petras daro kažką, kas yra žalinga ir jam, ir Jonui, jis kvailys (K).
Nesunku įsivaizduoti, kokią žalą gali padaryti kvailiai, patekę prie valdžios ir įgavę politinių bei socialinių sprendimų galią. Kas konkrečiai padaro kvailį tokiu pavojingu?
Taip pat skaitykite: Dieta pagal kraujo grupę
Kvailiai pavojingi tuo, jog racionalūs žmonės negali įsivaizduoti ir perprasti kvailo poelgio logikos. Protingas žmogus gali suprasti bandito logiką: banditas yra racionalus, jis visada siekia kuo daugiau naudos sau, tačiau jis nepakankamai protingas, kad užsidirbtų ją (naudą) pats. Bandito elgesį galima nuspėti, todėl nuo jo galima apsiginti.
Kvailiai pavojingi tuo, jog racionalūs žmonės negali įsivaizduoti ir perprasti kvailo poelgio logikos.
Kvailio veiksmų neįmanoma prognozuoti. Jis gali jums pakenkti be jokios priežasties, be tikslo, be plano, pačioje netikėčiausioje vietoje, pačiu netinkamiausiu metu.
Jūs negalite nuspėti, kada kvailys jums smogs. Kvailio ataka dažniausiai užklumpa netikėtai ir iš pasalų. Net tada, kai ataka yra akivaizdi, nuo jos sunku apsiginti, nes ji neturi racionalaus pagrindo. Būtent apie tai rašė Friedrichas Schilleris: „Prieš kvailumą net Dievai bejėgiai.“
Taip pat skaitykite: Moterų draugija: kodėl ji gyvybiškai mums būtina?
4 dėsnis: protingi tinkamai neįvertina griaunamojo kvailių potencialo
Protingi nuolat pamiršta, kad turėti reikalų su kvailiu, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių, – tai daryti klaidą, kuri brangiai kainuos ateityje.
Prastuoliai nesugeba atpažinti kvailių pavojingumo, tai nekelia nuostabos. Keista tai, kad kvailių neįvertina ir banditai, ir protingi. Kvailių akivaizdoje jie pernelyg atsipalaiduoja ir mėgaujasi savo intelektiniu pranašumu, o ne skuba susiburti ir iki minimumo sumažinti nuostolius, kai kvailys ką nors iškrės.
Paplitęs stereotipas, kad kvailys kenkia tik sau. Tikrai ne. Nepainiokite kvailių su bejėgiais prastuoliais. Niekada neturėkite bendrų reikalų su kvailiais, įsivaizduodami, kad galėsite jais pasinaudoti savo naudai. Jeigu taip padarysite, akivaizdu, kad nesuprantate kvailumo esmės. Tokiu būdu jūs patys suteikiate kvailiui erdvę, kurioje jis gali įsisiautėti ir pridaryti daug žalos.
5 dėsnis: kvailys – pats pavojingiausias asmenybės tipas
Jeigu visi visuomenės nariai būtų banditais, ji tyliai irtų, bet katastrofos nebūtų.
Taip, jis daug pavojingesnis negu banditas. Bandito veiksmų rezultatas – vieno žmogaus gėrybių atitekimas kitam žmogui. Visuomenei nuo to nei šilta, nei šalta. Jeigu visi visuomenės nariai būtų banditais, ji tyliai irtų, bet katastrofos nebūtų. Visa sistema susivestų į gėrybių atitekimą tiems, kas imasi šių veiksmų, ir kadangi banditais būtų visi, sistema mėgautųsi stabilumu. Tai galite pastebėti bet kurioje šalyje, kurioje visa valdžia korumpuota, o piliečiai nuolat apeina įstatymus.
Taip pat skaitykite: 100 dalykų, kuriuos privalote padaryti savo gyvenime
Kai į sceną įžengia kvailiai, vaizdas visiškai pasikeičia: jie daro žalą, negaudami jokios naudos. Gėrybės sunaikinamos, o visuomenė skursta.
Istorija patvirtina, kad šalis progresuoja tuomet, kai valdžioje yra pakankamai protingų žmonių, kurie sugebėtų sulaikyti aktyvius kvailius ir neleistų jiems sunaikinti to, ką sukūrė protingi žmonės.
