Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 31d. 18:57

50-metis Darius netikėtai laimę atrado tapydamas: piešti išmoko „Youtube“, darbai gniaužia kvapą

Darius Kairaitis ir jo darbai
Asmeninio albumo nuotr. / Darius Kairaitis ir jo darbai

Ilgus metus Darius Kairaitis praleido dirbdamas televizijoje, o vėliau kurdamas internetines svetaines, užsiimdamas rinkodara. Vis dėlto viduje kirbėjo noras išeiti iš patogių gyvenimo rėmų ir pajausti laisvę. Ją Darius rado pradėjęs tapyti. Būdamas 48-erių, nusipirko reikalingas priemones, įsijungė „Youtube“ ir ėmė mokytis. Per dvejus metus D.Kairaitis įgudo tapyti, atidarė pirmąsias parodas, taip nustebindamas ne tik draugus, bet ir šeimos narius.

Tapydamas pajautė laisvę

Kurį laiką D.Kairaitis dirbo televizijoje, kūrė ir prodiusavo laidas. Tuomet pradėjo dirbti su internetiniais projektais, svetainių kūrimu, dizainu, rinkodara.

„Televizijos virtuvėje yra nemažai kūrybos, tik ramybės nedavė nuolatinis priklausymas nuo kitų. Supo didelis žmonių kolektyvas, kurį reikėjo sustyguoti, sužiūrėti – ne viskas nuo tavęs priklauso, yra dalykų, kurių negali sukontroliuoti“, – prisimena Darius.

Kirbantis noras pajausti daugiau laisvės lėmė tai, jog D.Kairaitis po 16 metų darbo su internetiniais projektais nusprendė pradėti tapyti. Darius niekada nebuvo mokęsis piešti, nepatiko jam ir dailės pamokos mokykloje.

„Anksčiau tuo užsiimdavau visiškai nerimtai – mokykloje piešdavau mokytojų karikatūras, siųsdavau bendraklasiams, tai visiems sukeldavo juoko priepuolius. Dar man labai patiko braižyba. O per dailės pamokas piešdavome akvarele, bet tai manęs visai nevežė.

Tiesą sakant, apie tapybą akriliniais, aliejiniais dažais net negalvojau. Stebiuosi, kaip dabar užsikabinau. Tapyboje yra tik drobė, dažai ir aš. Taip aš pajaučiu laisvę“, – šypsosi D.Kairaitis.

Tapyboje yra tik drobė, dažai ir aš. Taip aš pajaučiu laisvę

Kaip sako Darius, jo piešimo istorijos pradžia skamba gana buitiškai. Prieš dvejus metus namie padarius remontą, liko daug tuščių sienų. Pradėjęs su žmona ieškoti paveikslų, atkreipė dėmesį, kad patinkantys nemažai kainuoja, todėl D.Kairaitis nusprendė paveikslą nutapyti pats.

„Netoli manęs Trakuose gyveno tapytojas Danielius Rusys. Vakarais eidamas maudytis dažnai jį sutikdavau. Vieną vakarą paklausiau, kokius dažus naudoja, kur perka – viską pasakė.

Galvoju, pabandysiu, atsiversiu internete patikusį paveikslą ir nutapysiu. Nusipirkau priemones, grįžau namo ir pradėjau. Kai pajutau, kad maišant dažus galima išgauti atspalvius... Nebeatsitraukiau. Taip ir važiuoju iki šiol“, – pasakoja Darius.

"Paskutinių lapų išleistuvės". Akrilas, drobė 40x50 cm.

Posted by Darius Kairaitis on Sunday, 21 June 2020

Tapyti mokosi iš „Youtube“

Tiesa, susipirkęs visas reikiamas priemones ir grįžęs namo, Darius sulaukė nustebusio žmonos žvilgsnio. Tuomet ji dar net nenutuokė, kad po pirmųjų bandymų piešiant obuoliukus, D.Kairaitis imsis rimtų paveikslų. Ir tai, pasirodo, jam puikiai seksis.

„Pirmiausia nutapiau paprastus obuoliukus. Žiūrėjau internete pamokėles ir stengiausi tą patį atkartoti ant drobės. Norėjau suvokti principą, dažų maišymą.

Vėliau sulaukęs D.Rusio patarimų, pasistačiau drobę ir pradėjau piešti močiutę – piešiau portretą pagal jos nuotrauką. Žinojau, kaip noriu pavaizduoti, tačiau man trūko žinių, technikos“, – pasakoja Darius.

Pirmieji bandymai D.Kairaičio ryžto nė kiek nesumažino. Darius pradėjo domėtis meno kryptimis, aiškintis tapybos reikšmę, ką ja siekiama atskleisti.

„Supratau, kad tapyba yra mano vidus, o dažai ir drobė – priemonės, kuriomis perteikiu, kaip jaučiu gyvenimą. Ieškodamas informacijos, radau skulptorių R.Šustrovą. Pamačiau jo kurtus žmogeliukus, man patiko jų emocija. Parašiau laišką, klausdamas, ar galėčiau žmogeliukus panaudoti savo paveikslams, sukurti jiems istoriją.

Jis sutiko. Taip prasidėjo rimtesnis darbas. Nutapęs pirmą kūrinį, jam nusiunčiau, gavau patarimų ir pataisymų. Tik vėliau atsakymų nebesulaukiau ir po kurio laiko spaudoje pamačiau, jog jis mirė nuo koronaviruso. Man tai buvo sukrėtimas“, – prisimena D.Kairaitis.

Pasižiūriu vaizdelį „Youtube“, išjungiu ir bandau ant drobės teplioti

Vis dėlto Darius naujo pomėgio neapleido ir toliau mokėsi tapymo technikos. Įdomu tai, kad daugiausia informacijos sėmėsi iš vaizdo įrašų „Youtube“ kanale.

„Mane domino viskas: dažų sudėtis, iš ko susideda akrilas, kaip džiūsta, kokie yra gamintojai. Viską sužinojau per dvejus metus, nes iki tol neturėjau jokio supratimo. Matydavau paveikslą, pagalvodavau, kad gražus, ir viskas“, – pripažįsta D.Kairaitis.

Darius pabrėžia, jog mokymosi procesas tęsiasi dar ir šiandien. Nors iš šalies gali pasirodyti, kad mokytis savarankiškai yra sudėtingiau, D.Kairaitis nesutinka – kiekvienas yra unikalus, o norint išmokti, iš interneto galima pasisemti gausybę informacijos.

„Dažų magija mane tuo ir užkabino, kad neįmanoma visko išmokti iki galo. Kaip ir gyvenime – nežinai, kas laukia rytoj. Todėl aš labai norėčiau apsilankyti pas profesionalą, pažiūrėti, kaip jis tapo.

Tik ši svajonė turbūt neįgyvendinama, nelabai dailininkai nori priimti pašalinius žmones. Nors jei žmogus turi gyslelę, internete yra pilna medžiagos, galima bandyti, eksperimentuoti ir išmokti. Taip ir darau – pasižiūriu vaizdelį, išjungiu ir bandau ant drobės teplioti“, – tikina Darius.

Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas
Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas

D.Kairaitis neslepia jaučiantis konkurencingas nuotaikas iš kitų menininkų. Tik nežino, ar jiems atrodo nepakankamai rimtas dėl to, jog mokosi savarankiškai, ar dėl kitų priežasčių.

„Nežinau, ką jie galvoja. Menininkų pasaulis yra labai konkurencingas. Jei žmogui sekasi, kiti ima pavydžiai žiūrėti. O jei jis dar nieko nebaigęs... Matau, kaip grupėje dailininkai susilaiko nuo komentarų, „Patinka“ paspaudimų.

Aš tokios pozicijos nesilaikau – man visi vienodi. Jeigu kas nors patinka, nebijau parašyti. O pas juos kitaip. Gal jie savo diplomą gina, nežinau...“ – svarsto Darius.

Paveikslai atspindi patirtus išgyvenimus

Pirmuosius paveikslus D.Kairaitis pradėjo dėti į „Facebook“. Pasak jo, nieko apie užslėptą Dariaus talentą nežinoję draugai, pamatę piešinius, liko be galo nustebę.

„Jiems buvo netikėta. Niekada nesvaičiojau, kad man patinka tapyba. Pažįstami, pamatę darbus, buvo šokiruoti. Tik dabar jau pasidarė natūralu ir savaime suprantama. O artimieji ateina, pasižiūri, pataria dėl atspalvių“, – sako D.Kairaitis.

Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapyti paveikslai
Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapyti paveikslai

Kad jo darbus bei talentą galėtų išvysti ir daugiau žmonių, Dariaus šeima pasiūlė paveikslus eksponuoti. Taip vos pradėjęs piešti, menininkas Trakų bibliotekoje surengė ir pirmąją įspūdingą parodą.

„Drebančiomis rankomis išdrįsau eksponuoti darbus. Paveikslus pamatė daugiau žmonių, atsirado susidomėjimas. Prasidėjo pirmieji darbų užsakymai, noras įsigyti paveikslų. Man tai buvo netikėta.

Dvi savaites nieko negalėjau daryti, nes užgriuvo lavina žmonių komentarų, nesuvokiau, kas vyksta. Tik supratau, kad turiu tapyti toliau“, – prisimena Darius.

Užgriuvo lavina žmonių komentarų, nesuvokiau, kas vyksta. Tik supratau, kad turiu tapyti toliau

Nors praėjo dar vos porą metų, D.Kairaitis mano atradęs savo tapymo braižą. Jo paveiksluose figūruoja žmogeliukai, kuriems Darius mėgsta sukurti istoriją, siedamas su asmeniniais išgyvenimais.

„Žmogeliukus vaizduoju ne dėl grožio. Tai yra mano istorija. Pavyzdžiui, paveikslo „Malonė“ idėja kilo iš juodų mano gyvenimo tarpsnių – norėjau pavaizduoti išėjimą iš tamsos į šviesą. Jūra, valtis, gili tamsuma ir stovintis žmogeliukas.

Pirmieji žmogeliukai dar neturėjo tokio užtaiso, bet istoriją jiems norėjau sukurti, jei ne vaizdu, tai bent pavadinimu. Jis padiktuoja žiūrovui, kur žiūrėti, kad gimtų savų asociacijų, interpretacijų. Žiūrėdamas į paveikslus turi jausti. Nepakanka tiesiog pagalvoti, kad gražu“, – teigia D.Kairaitis.

Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas
Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas

Taigi savo kelio ieškoti niekada nevėlu. Šiandien menininkas ypač džiaugiasi atradęs priemonę, kuri padėjo jam save atrasti iš naujo.

„Jaučiuosi kaip vaikas, išmokęs vaikščioti – jis pažindinasi, visur laksto. Dabar aš tokios būsenos. Tapymas atpalaiduoja. Džiaugiuosi atradęs priemonę, kur galiu realizuoti savo sumanymus, kūrybinį potencialą. Man didžiausias įvertinimas yra tai, kad kiti pastebi“, – tikina D.Kairaitis.

Jaučiuosi kaip vaikas, išmokęs vaikščioti

Išgyventi iš tapybos – iššūkis

Įprastai Darius tapyti pradeda ryte. Ramiai tepliodamas laukia, ar ateis įkvėpimas. Vis dėlto jis sako savęs nespaudžia, ir jeigu jaučia, kad šiandien nesipiešia, molbertą palieka ramybėje.

„Atsikeliu, išgeriu kavos, papusryčiauju, pasistatau molbertą, pasiruošiu dažus ir žiūriu – jeigu nuotaika nesudrumsta, pradedu tapyti. Užėjus transo būsenai, tapai automatiškai, žinai, kokio potėpio reikia, viskas vyksta labai greitai. Atrodo, ranka savaime vaikšto, sumaišo reikiamus dažus.

Tol, kol tai nevyksta, pradedu nuo nežymių dalykų. Jeigu matau, kad manęs nepramuša, pateplioju ir padedu. Kai diena bloga, geriau iš viso nepiešti, nes kaip jautiesi, taip ir išeina“, – sako D.Kairaitis.

Užėjus transo būsenai, tapai automatiškai, žinai, kokio potėpio reikia

Pradėjęs viešinti darbus, D.Kairaitis sulaukė didelio žmonių susidomėjimo. Norinčių įsigyti paveikslų netrūko, tačiau pardavęs vieną darbą, Darius daugiau nusprendė jų nebepardavinėti.

„Supratau, kad jei visus parduosiu, neturėsiu, ką eksponuoti parodose. Tuomet į galvą šovė mintis padaryti paveikslų reprodukcijas – paveikslus profesionaliai nufotografavau, įstačiau, žiūriu, kad žmonės ir jas perka.

Tačiau kad žmonės pirktų, turi būti stimulas. Pavyzdžiui, po parodos, kai atsiranda susidomėjimas. Tik čia man trūksta žinių. Suprantu, kad reikia laiko, jog apie tave sužinotų kiti“, – pripažįsta D.Kairaitis.

Pasaulį sustabdęs koronavirusas apribojo ir Dariaus darbus. Kurį laiką D.Kairaitis tapymą derino su ankstesniais darbais, tačiau prasidėjus karantinui, veikla sustojo. Todėl šiuo metu menininkas gali visiškai atsiduoti tapybai.

„Išgyventi iš tapybos yra iššūkis. Nėra lengva. Situacija dabar ne iš maloniųjų, nežinau, kaip bus su darbais. Kūryba vyksta, bet tam, kad galėčiau kurti, viduje turi būti ramybė. Dabartinė situacija išbalansuoja visus, – pripažįsta Darius. – Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi, kad tapau. Myliu savo paveikslus. Ar atradau save? Turbūt, kad taip.“

Dėkoja Dievui už galimybę tapyti

Darius pripažįsta apie ateitį pasvajojantis tyliai. Nors norėtų likusį gyvenimą tapyti, tikina niekada nežinantis, kas gali laukti rytoj, todėl džiaugiasi šia diena.

„Aš esu tikintis žmogus – viskas Dievo valioje. Prieš tapydamas paveikslą, visada persižegnoju, paprašau, kad man padėtų, rodytų kryptį. Tai yra Dievo dovana, kuria labai džiaugiuosi. Bet aš nežinau, kiek tai tęsis. Suvokiu, kad šiandien dovaną turiu, o rytoj galbūt nebe. Gyvenu šia diena“, – sako D.Kairaitis.

Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas
Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas

Darius yra gyvas pavyzdys kitiems, įrodantis, jog keisti profesiją niekada nevėlu. Nors sulaukus 48-erių tą padaryti nėra lengva, D.Kairaitis sako niekada nejautęs baimės ar abejonių.

„Turi perlipti per save, išdrįsti. Pirmos parodos, įvertinimas, galimybė likti nesuprastam... Aš labai savikritiškas – tai, ką sukuriu, man ne visada patinka. Bet baimės nejaučiau. Mane tik siutas imdavo, jei nepavykdavo įgyvendinti sumanymo.

Prisimenu, paveiksle „Prisijaukinusi svajonę“ moteris laiko lazdelę ir aš norėjau, kad ant jos būtų permatomas šviečiantis sūkuriukas. Bet kaip tą padaryti? Teptukais nepavyko. Tada vieną rytą paėmiau servetėlę, maktelėjau į dažus ir sūkuriuką šmurkšt. Žiūriu, geras, pavyko! Tapyba nėra tik teptukas ir dažai“, – pasakoja Darius.

Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas
Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Kairaičio tapytas paveikslas

Anot D.Kairaičio, jei žmogaus viduje yra bent menkiausia mintis, kad norisi keisti gyvenimą, reikia imti ir tą padaryti. Svarbiausia nebijoti ir pasiryžti.

„Bandykite! Kirbėjo ir man, tik nežinojau, kaip, kodėl... Televizijoje buvau įstatytas į rėmus ir noras kurti nepriklausomai buvo kažkur užkonservuotas.

Gyvenime nieko atsitiktinai nebūna. Sau uždavinėjau daug klausimų, bet dabar nustojau. Matyt, taip turėjo būti. Niekada nereikia nustoti svajoti, reikia ieškoti ir ryžtis“, – sako Darius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką