Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 14d. 08:00

Apie tai, kaip visas kaimas pirko vieną medinę trobą ir taisė vieną stogą

Šiemet pastatytas tautodailininko riboženklis
Vytauto Suslavičiaus nuotr. / Šiemet pastatytas tautodailininko riboženklis

Kam aštuoniems šimtams kaimo žmonių prireikė vieno medinio namo? Kaip jiems pavyko susitarti ir įsigyti bendrą turtą be europinių ar valstybinių paramų? Kokiu būdu jiems pasiseka patiems susiremontuoti keturis kartus daugiau kelių? Ar patikėsite, kad jie patys, be specialių projektų ir biurokratijos kaimo viešosiose erdvėse įsirengė stebėjimo kameras ir – vėl patys – surinko pinigus vieno svarbaus stogo remontui? Sužinokite Upynos kaimo paslaptį.

Stebuklas įvyko ne iš karto

Pirmiausia jie nustojo kartoję prieš keletą dešimtmečių išmoktą taisyklę, kad „bendra – tai niekieno“. Jie patikėjo, kad bendra – tai mūsų ir kiekvieno atskirai. Šiems žmonėms pirmiausia pavyko pakeisti savo požiūrį. Tiesiog jie nustojo dejavę dėl prastų kelių, varvančių stogų, šiukšlinų aikščių, prastos valdžios, pramogų stokos ar dėl to, kad neturi kur susiburti. Jie tiesiog susitelkė, pasitarė ir viską pasidarė savo pačių rankomis.

Toks stebuklas Upynos kaime (Telšių r.) nenutiko per vieną dieną. Galima sakyti, kad visa tai prasidėjo prieš 15 metų – tomis dienomis, kai keletas aktyvių žmonių nutarė steigti Upynos kaimo bendruomenę.

Pirmieji bendruomenės darbai buvo įsirengti bendruomenės salę susirinkimams ir kultūros renginiams bei sporto treniruoklių salę. Tai dar neatrodė didelis stebuklas. Tačiau vėliau bendruomenė tarsi įgijo sparnus. Šių metų bendruomenės pirkinys – 7 tūkst. eurų kainavęs medinis namas – buvo naujo lygmens bendrumo liudijimas. Tapo akivaizdu: Upynos žmonės – nebe tokie, kokie čia gyveno prieš dvidešimt metų.

Pinigų surinko daugiau nei tikėjosi

Vytauto Suslavičiaus nuotr./Arūnas Usis
Vytauto Suslavičiaus nuotr./Arūnas Usis

„Sukvietėme visuotinį kaimo žmonių susirinkimą. Įvertinome mūsų poreikį, pirkinį, aptarėme kainą ir padalijome šią sumą iš šeimų skaičius. Pamenu, kad kiekvienai šeimai teko apie 35 eurus. Žmonės paaukojo tiek, kiek kas galėjo. Tikrai nesitikėjome, kad tiek surinksime. Pinigų pakako ne tik namui, bet ir nedideliam jo remontui. Mūsų rajone tokių dalykų tikrai nėra buvę, nors nesu girdėjęs, kad ir kur kitur Lietuvoje kas nors būtų taip padaręs. Šiems namams pirkti nebuvo panaudotas nė vienas valdiškas euras“, – pasakoja Upynos kaimo ūkininkas 43 metų Arūnas Usis.

Tai buvo nauji bendruomenės namai. Juos žmonės nutarė nusipirkti, kad turėtų dar vienas bendro naudojimo patalpas. Galbūt svarbiausia – salę, kurią galėtų panaudoti laidotuvėms.

„Nors mūsų šiek tiek sumažėjo, kaip ir visur, kol kas namų su užkaltais langais Upynoje nėra. Mūsų kaimo bendruomenė yra nemaža – daugiau kaip 800 gyventojų, veikia mokykla ir darželis, Dienos centras, vaikų darželyje – dvi grupės, viso 35 vaikai, įstaiga nepatenkina visų norinčių poreikio. Žmonės čia ne tik miršta, bet ir gimsta. Sužinojome, kad parduodamas pastatas, kuriame kažkada veikė parduotuvė, veterinarijos vaistinė. Nemažai šiam reikalui paaukojo ūkininkai“, – neslepia A.Usis.

Panašiai buvo išspręstas ir kitas svarbus visam kaimui klausimas – bažnyčios stogo remontas. Būklė buvo tragiška, o remonto sąmata – net 23 tūkst. eurų. Tai didžiąją dalį pavyko surinkti bendruomenei – savivaldybė skyrė tik 7 tūkst. eurų.

Patys remontuoja kelius

„Manau, kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už kraštą, kuriame gyvena. Bendruomenės teritorija pas mus sutampa su parapijos teritorija: daugelis čia augina vaikus, čia gyvena ir čia nori būti palaidoti. Jiems rūpi Upyna. Ypač bendruomenės namų pirkimas parodė, kad žmonės tapo sąmoningesni. Kaip ir kitose srityse: šiandien jau mažai kas kelyje policininkui siūlo kyšį. Dar po penkių metų tokią praktiką visi bus apskritai pamiršę“, – pasakoja ūkininkas.

Jis taip pat atskleidžia ir dar vieną paslaptį – bendruomenė vengia prašyti paramos bankininkų ar statybinių firmų. Verčiau renkasi vietos ūkininkus. Viena iš priežasčių – ūkininkams nereikia reklamos, jie neklausia apie asmeninę naudą ūkiui. Užtenka bendros naudos efekto ir džiaugsmo. Papildomų darbų reklamuojant rėmėją atlikti neprireikia.

Kaip jau sakyta, šiame kaime niekas neverkia ir dėl prastų kelių. Viena iš ypatingų Upynos bendruomenės praktikų – kelių remontas kartu su seniūnija. Ūkininkai čia irgi suvaidina pagrindinį vaidmenį. Kiekviena seniūnija gauna lėšų keliams remontuoti. Savivaldybė už šias lėšas nuperka žvyro, bet jį išsiveža ne įmonė, o ūkininkai. Jie jau būna sutarę, kuriuos kelius remontuos. Šiuos darbus jie padaro be jokių ypatingų buhalterijų, vien privačios iniciatyvos, talkos pagrindais. Taip pavyksta nuveikti keturis kartus daugiau. Mat transportavimas šiame darbe yra brangiausia paslauga, jeigu ją vertintume pinigais.

„Jau keletą metų didelės bėdos dėl kelių neturime, – tvirtina A.Usis. – Rūpinamės tuo, kas mums svarbu. Bendruomenė – ne baliams. Balius iškelti galime ir be bendruomenės – užsidirbame.“

Vytauto Suslavičiaus nuotr./Upynos bendruomenės namai
Vytauto Suslavičiaus nuotr./Upynos bendruomenės namai

Įsirengė stebėjimo kameras

Jau keletą metų bendruomenė kuria jaukią gyvenvietės aplinką. 2013-aisiais, parašę projektą ir gavę paramą, susitvarkė kaimo centro viešąsias erdves – įsirengė estradą su persirengimo kambariais, apšviestą aikštę šventėms.

Neilgai trukus, 2014-aisiais ir 2016-aisiais, panaudojus valstybės paramą kaimo bendruomenių projektams, šalia mokyklos buvo įrengtos krepšinio ir tinklinio aikštelė bei žaidimų aikštelė vaikams. Kadangi aikštelės šalia mokyklos – yra kam pamatyti, ar viskas ten gerai. Be to, aktualu, nes bendruomenės aikštelėmis naudojasi ir moksleiviai.

Na, ir dar vienas mažas stebuklas: šiukšlintojus ir bendro turto negerbėjus bendruomenė sustabdo jos iniciatyva viešosiose erdvėse įrengtomis stebėjimo kameromis. Pirmiausia nutarė, kad reikia, rašė projektą, gavo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Iš šių kamerų vaizdas perduodamas į mokykloje įrengtą stebėjimo pultą. Tad jei kas nemoka gražiais bendrais darbais pasidžiaugti – tegul sergisi būti pastebėtas dirbąs juodą darbą ir prarasti gerą vardą.

Margavo pačių pagamintos trispalvės

Organizacijai, kaip ir visiems kaimo šviesuoliams, rūpi ne vien keliai ar stogai – ne tik materialiniai dalykai. Žmonės jaučia, kad be vienijančios dvasios sunku būtų tiek daug nuveikti, pritrūktų įkvėpimo. Todėl šiemet bendruomenė iškėlė patriotinę iniciatyvą. Organizacijos branduolys kartu su seniūnu ir rajono meru Vasario 16-ąją pasiskirstė maršrutais ir keliavo po namus, dalino darželio ir mokyklos pagamintas tautines trispalves. Buvo gražu pažiūrėti, kaip Kovo 11-ąją visas miestelis margavo tomis vėliavėlėmis. „Dar metai, antri, ir žmonės išmoks, kad per šventes reikia kelti vėliavą“, – sako ūkininkas.

Septinti metai iš eilės miestelyje vyksta Oninių šventė. Suvažiuoja kaimo emigrantai, atkeliauja svečių iš kaimyninių kaimų ir net kitų rajonų. Renginiai vyksta nuo pat ryto iki vėlumos. Praėjusiais metais per oficialiąją Oninių dalį bendruomenė pristatė šventės dalyviams naują Prezidentūroje patvirtintą miestelio vėliavą. Patys kartu su heraldikos profesionalais rinko simbolius – žemdirbystė, katalikybė, upė. Šiemet per Onines atidengė tautodailininko sukurtą ąžuolinį kaimo riboženklį.

Oninių šventės iniciatorė yra Upynos kaimo bendruomenė, visi renginio rėmėjai – privatūs asmenys. Jų bendruomenei ieškoti nereikia, nebent kas nors pasisiūlo paremti, kaip, pavyzdžiui, bendrovė „Dotnuva Baltic“. Patys bendruomenės nariai surenka šventei reikalingus 7–8 tūkst. eurų. Irgi beveik stebuklas, tiesa?

Patys saugojo šventės dalyvius

Šiemet per Onines prie Upynos susidarė kamščiai – į nemokamą renginį nemažai kaimynų panoro atvažiuoti. Ne kas kitas, o bendruomenė turėjo pati suvaldyti srautą ir netgi apsauga pasirūpinti – samdė apsaugos bendrovę. Pasirodo, policija per kaimo renginius nusikaltimų prevencija nepasirūpina. Atvyks nebent tada, kai bėda įvyks.

Vytauto Suslavičiaus nuotr./Arūnas Usis
Vytauto Suslavičiaus nuotr./Arūnas Usis

Kokia nors didesnė nelaimė, pavyzdžiui, gaisras – jau nebe vienos organizacijos reikalas, tokiais atvejais visą kaimą sutelkia seniūnija. „Seniūnija ir bendruomenė papildo viena kitą, tai nėra konkuruojančios pusės. Ieškodami geriausio sprendimo pasiginčijame, tačiau geranoriškai. Priešpriešos nejaučiame“, – sako A.Usis.

Ūkininko aiškinimu, Oninės – kultūringa šventė, čia ateinama pažiūrėti, ką kiti parodys. Joninės – labiau sportinė šventė: su rungtimis suaugusiesiems, žaidimais vaikams. Čia gali eiti su šortais.

Sportas – svarbi Upynos gyvenimo dalis. Upynos bendruomenės krepšinio komanda praėjusį sezoną tapo rajono pirmenybių čempione. Moterų tinklininkių komanda – rajone nepralenkiama daugelį metų iš eilės.

Valdžios atstovai į tarybą nerenkami

Upynos kaimo bendruomenės aktyvistas A.Usis sugrįžta mintimis į bendruomenės kūrimosi pradžią: pirmiausia tai buvo bandymas nevaldiškai sutelkti žmones. Apie 1993–1994-uosius Upynoje nelikus jokios žemės ūkio bendrovės nebebuvo jokių didesnių bendrų iniciatyvų ir veiklos. Steigiant bendruomenę taip pat tikėtasi, kad tai padės vykdyti projektus, panaudoti įvairius finansinius šaltinius. Niekur nedingsi – pinigų judėjimas mūsų šalyje kontroliuojamas, o ir patiems kaimo žmonėms norisi tiek skaidrumo ir aiškumo, tiek ir daugiau veiklos galimybių.

Oficialių Upynos kaimo bendruomenės narių šiuo metu – apie šimtas. Tai yra apie aštuntadalis visų kaimo gyventojų. Nario mokestis bendruomenėje yra simbolinis – 5 eurai. Organizacijos branduolyje – nuo 30 iki 60 amžiaus metų asmenys, taryboje yra įvairių sričių atstovų, pavyzdžiui, mokyklos direktorė, bibliotekininkė. Tačiau tai nereiškia, kad Upyna rūpi tik tam šimtui, mokančiam nario mokestį.

Stengiamasi į bendruomenės veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių, kurie gali realiai prisidėti: paštininkė išnešioja bendruomenės kvietimus, mokyklos direktorė pasirūpina kokiu nors švietėjišku, kultūriniu renginiu. Valdžios atstovai į tarybą nekviečiami – tegul jie dirba savo darbą, nėra reikalo, kad jų vardai papuoštų bendruomenę. Ūkininkams dažniausiai skiriamas ypač rimtas svečio-rėmėjo vaidmuo. Nepaisant šios taisyklės, šiemet bendruomenei vadovauja ūkininkas Andrius Norkūnas.

Patikėjo bendrumo svarba

„Kai pradėjome kurti bendruomenę, dauguma vyresniosios kartos žmonių bijojo, kad vėl suvarys „į bendroves“, kaip jie tada sakydavo: „Vėl suvarys, vėl reikės dalintis. Kas bus?“ Dabar jie pamatė, kaip tai vyksta iš tikro. Jei kokia problema, tai ir patys ateina pas bendruomenės pirmininką ar kitą aktyvų narį pasikalbėti. Jie žino, kad susitelkus galima nemažai nuveikti. Pasitaiko, kad būna ir nepatenkintų – kaip ir visur. Bet labai dažnai, kai darbas padarytas – pripažįsta: gerai“, – sako ūkininkas A.Usis.

Upynos žmonės ir patys pastebi: per bendruomenės gyvavimo laiką jie gerokai pasikeitė. Kitaip pradėjo mąstyti, vertinti santykius, pasikeitė požiūris į bendrus darbus. Bendruomenės svajonė ir artimiausias planas – skulptūra centrinėje Upynos aikštėje. Ar verta abejoti, kad ši svajonė išsipildys?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Žiemos olimpinės žaidynės

Naujienos

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką