Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 30d. 15:59

Ar žinote, kokios spalvos buvo jūsų proproprosenelio akys? Ištrauka iš K.Bojs knygos apie genealogijos tyrinėjimus

Žmogaus DNR
123RF.com nuotr. / Žmogaus DNR

Pasitelkusi genetinius testus ir archeologinius duomenis švedų žurnalistė, solidžiausios Augusto premijos („Augustpriset“) laureatė Karin Bojs atsekė savo genealogiją per 54 000 metų ir sužinojo daugybę nuostabą keliančių faktų apie tolimuosius protėvius ir save pačią.

Netrukus lietuviškai pasirodysiančioje Karin Bojs knygoje „Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54 000 metų“ (iš švedų k. vertė Elena Kosaitė-Čypienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – moksliškai pagrįstas ir kartu asmeniškas žvilgsnis į mūsų didelę žmogiškąją šeimą ir jos istoriją.

Siūlome ištrauką iš knygos „Mano šeima – europiečiai“, apie kurią palankiai atsiliepė mokslininkai antropologai, biologai ir genetikai. Ji vadinama unikaliu pasakojimu apie žmogaus populiacijų likimus per pusšimtį tūkstančių metų.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos viršelis/Karin Bojs knygos viršelis (iš švedų k. vertė Elena Kuosaitė, LRS leidykla)
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos viršelis/Karin Bojs knygos viršelis (iš švedų k. vertė Elena Kuosaitė, LRS leidykla)

* * *

Barumo moteris truputį daugiau nei tūkstančiu metų jaunesnė už Esteriodo moterį ir penkiais šimtais metų jaunesnė už pirmuosius Stura Karlsės ruonių medžiotojus. Bet ji kur kas didesnė įžymybė.

Ji eksponuojama Stokholmo istorijos muziejuje ir vadinama Bekaskugo moterimi. Dėl šio vardo ginčijamasi. Skonėje, kur ji rasta, archeologai ir vietiniai gyventojai ją vadina Barumo moterimi, nes ji aptikta Barumo kaimelyje.

Barumo moteris gerokai plačiau žinoma todėl, kad jos griaučiai puikiai išsilaikę. Istorijos muziejaus lankytojai patys gali ją apžiūrėti. Moteris sėdi stiklinėje vitrinoje maždaug tokia pačia poza, kokia buvo palaidota ir atrasta (nors archeologai ir ginčijasi dėl tam tikrų detalių, pavyzdžiui, pasvirimo kampo).

Kai skeletas 1939 m. buvo atrastas Opmanašione netoli Kristianstado Skonės regione, archeologai nė nesuabejojo, jog tai vyras. Aišku, žemokas, vos 155 cm, bet neabejotinai vyras. Juk jam į kapą buvo įdėtas kaulinis antgalis titnaginiais ašmenimis ir briedžio kaulo kaltelis – tikrų tikriausios įkapės vyrui. Jis buvo pristatytas kaip „Barumo žvejys“.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje griaučiai vėl buvo apžiūrėti, ir vienas Istorijos muziejaus ekspertas skelete pastebėjo moterims būdingų požymių. Pavyzdžiui, tokių pačių gaktikaulio sužalojimų, kaip ir Esteriodo moters iš Buhusleno. Remiantis to meto žiniomis buvo nuspręsta, kad tai moteris, pagimdžiusi gerą dešimtį vaikų. Be to, izotopų analizė parodė, kad ji maitinosi ne vien tik žuvimi, bet greičiau elniais, briedžiais ir kitais miškų žinduoliais. Bendra kaulų ir dantų analizė rodo, kad ji mirė 35–40 metų.

Nuo tol Istorijos muziejus teikia kitokią informaciją: tai ne vyras, žvejys iš Barumo, o moteris medžiotoja, dešimties vaikų motina. Tikra švedų promotė, puikiai deranti su praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio dvasia.

Deja, naujos sporto medicinos žinios leidžia spėti, kad gaktikaulio sužalojimai nebūtinai rodo, jog skeletas iš Barumo yra dešimties vaikų motina. Ta moteris galėjo pagimdyti mažiau vaikų, bet patirti fizinių sunkumų medžioklėje.

Istorijos muziejus paprašė modelių gamintojų rekonstruoti moters išvaizdą pagal jos kaulų formą.

Mes, aš ir ji, panašaus ūgio; keistokai jaučiuosi žvelgdama į veidą žmogui, gyvenusiam beveik prieš 9 000 metų. Ji atrodo vaiduokliškai gyva – remdamasis archeologų suteikta informacija skulptorius padirbėjo itin kruopščiai.

Jis suteikė Barumo moteriai šviesią odą, žalsvas akis ir pradėjusius žilti nenusakomo šviesaus atspalvio plaukus. Plaukai glotnūs, laisvai surišti ant sprando. Ji nedėvi jokių papuošalų.

Man įdomu, ar ši moteris tikrai buvo tokia kukli. Domiuosi akmens amžiaus žmonėmis, todėl žinau, kad jų gyventose vietose dažnai randama papuošalų ir dažų pigmentų pėdsakų. Prisimenu vieną moterį iš Bad Diurenbergo Vokietijoje, gyvenusią panašiu metu, kaip ir Barumo moteris. Jos skeletas eksponuojamas Priešistorės muziejuje Vokietijos mieste Halėje. Ten mokslininkai iliustratoriaus paprašė nepagailėti papuošalų: gyvūnų dantų, šerno ilčių, plunksnų, raudonų dažų dryželių...
Taip pat klausimas, ar Barumo moteris iš tikrųjų buvo tokia šviesiaodė ir šviesiaplaukė, kaip Istorijos muziejaus modelis. Tikėtina, kad tiek jos plaukai, tiek oda buvo tamsesni, bet akys tikriausiai buvo mėlynos, nepriklausomai nuo odos spalvos.

* * *

Absoliuti dauguma Europos akmens amžiaus medžiotojų kultūros individų, kurių DNR buvo ištirtas, priklauso mitochondrijų grupei U. Daugelis iš jų, kaip ir aš, yra U5 grupės atstovai, o kai kurie net priklauso tam pačiam, kaip ir mano, pogrupiui – U5b1. Pavyzdžiui, tie du žmonės iš Bonos Oberkaselio, palaidoti kartu su šunimi prieš 14 500 metų. Taip pat ir artimas jų giminaitis iš Lošburo Liuksemburge, gyvenęs maždaug prieš 8 000 metų. Mirties dieną jam buvo apie keturiasdešimt metų, jis buvo 1,60 m ūgio, svėrė apie šešiasdešimt kilogramų ir buvo palaidotas raudona ochra apibarstyta galva.

Mėlynos akys ir tamsi oda šiandien ypač retas derinys, bet ledynmečiu dauguma žmonių tikriausiai taip ir atrodė.

Atlikti ir dviejų žmonių iš Ispanijos La Branja urvo Šiaurės Ispanijoje, netoli Atlanto vandenyno, DNR tyrimai. Šie individai irgi gyveno prieš 8 000 metų ir priklausė mitochondrijų grupei U5b, bet kitam pogrupiui – U5b2. Nuodugniausiai ištirtas gražiai nuaugęs maždaug dvidešimties metų amžiaus vyras. Piešiniuose, kuriais ispanų mokslininkai iliustravo mokslinį straipsnį, jis pavaizduotas juodaplaukis ir tamsiaodis, panašus į afrikietį, bet jo akys skaisčiai mėlynos.

Mėlynos akys ir tamsi oda šiandien ypač retas derinys, bet ledynmečiu dauguma žmonių tikriausiai taip ir atrodė. Mėlynos akys, tamsūs plaukai ir tamsi oda veikiausiai buvo įprasti didžiumoje Europos.

Genetiniai žmogaus pigmentų tyrimai yra šiek tiek nepatikimi. Jų patikimumo laipsnis mažesnis už tą, kuris įprastas moksliniams straipsniams, skelbiamiems gamtos mokslų atstovų. Odos ir plaukų spalvą lemia daug genų, bet keletas genų variantų turi ypač didelę įtaką. Šiuo metu paskelbti net keli skirtingi konkuruojančių mokslininkų grupių tyrimai rodo tą pačią kryptį.

Atrodo, kad dauguma Europos pirmųjų medžiotojų buvo tamsiaplaukiai ir gana tamsios odos. Lyg ir savaime suprantama, kad prieš 45 000 metų, vos atkakę iš Artimųjų Rytų, jie atrodė būtent taip – juk buvo iškeliavę iš Afrikos, kur visi tamsiaplaukiai ir juodaodžiai. Net gerokai vėliau, prieš 8 000 metų, ir net prieš 5 000 metų dauguma europiečių medžiotojų vis dar turėjo pirminius genų variantus iš Afrikos, todėl tikriausiai buvo gana tamsios odos.

Po poros tūkstančių metų beveik visi europiečiai gimdavo šviesios odos. Iš Afrikos atsinešti pirminiai genų variantai patyrė pokytį. Dėl kažkokių veiksnių šviesiaodžiai žmonės šiaurinėse Europos platumose geriau jautėsi, sėkmingiau išgyvendavo ir gimdydavo daugiau vaikų, kurie irgi išgyvendavo.

Akivaizdžiausias veiksnys yra ultravioletiniai saulės spinduliai. Pernelyg stipri saulė pavojinga. Saulėje galima nudegti, dėl jos poveikio galima susirgti odos vėžiu, o imuninė apsauga tikriausiai sumažėja. Todėl žmonių protėviams Afrikoje prieš milijonus metų nuslinkus apsauginiam kailiui išsivystė tamsi oda.

Bet žmonėms patraukus į šiaurę, kur saulės spinduliai silpnesni, sumažėjo nudegimų rizika. Čia problema galėjo tapti tamsusis pigmentas, trukdantis odai įsisavinti vitaminą D.

123RF.com nuotr./Vitaminas D
123RF.com nuotr./Vitaminas D

Vitamino D trūkumas yra pavojingas. Dėl jo gali atsirasti vadinamoji angliška liga – rachitas, kuria sergant suprastėja dantys ir iškrypsta kaulai. Ypač deformuojasi dubens kaulai, o tai turėjo būti pražūtinga senovės Europos moterims, gimdžiusioms pirmąjį kūdikį. Motinai ir vaikui grėsė mirtinas pavojus, bet mirties atveju motinos genai nepersiduodavo kitoms kartoms. Turėjo prasidėti stiprus atrankos procesas, kai šviesiaodžiai, kurių organizmas lengviau gamino vitaminą D, platesniu mastu perduodavo savo savybes palikuonims.

Ankstyvajai Europos medžiotojų bendruomenei vitaminas D nebuvo problema, juk dauguma jų valgė daug riebios žuvies, o jūros pakrantės jiems tiekė ruonių bei delfinų mėsos ir kepenų. Todėl jie gaudavo pakankamai vitamino D. Btoet jei žmonės gyveno toli šiaurėje, pavyzdžiui, dabartinėje Švedijoje, ir maitinosi daugiausia augalais bei sausumos žinduoliais, šviesi oda galėjo tapti privalumu.

Žmonėms pradėjus verstis žemdirbyste šviesi oda tapo svarbi visoje Europoje. Žemdirbių maiste vitamino D iš esmės buvo mažiau nei medžiotojų. Atrodo, jog du tarpusavyje susiję veiksniai nulėmė, kad Afrikos gyventojams būdinga tamsi oda šiaurinėse platumose per laiką pašviesėjo: silpnesnė saulė ir dėl žemdirbystės pasikeitęs maistas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Šiuolaikiškos studijos

Video

03:02
11:55
26:29

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką