Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 30d. 17:43

Aukštaitijos gamtos ir kultūros paveldo keliais: ką verta pamatyti

Lietuvos gamta
15min nuotr. / Lietuvos gamta

Besibaigiančios vasaros orai vis dar leidžia pasimėgauti atokvėpiu lietuviškos gamtos prieglobstyje. Skaidrūs upeliai, ežerų virtinės, pušynai ir miškai – visa ši gamtos įvairovė atrodo tokia mums įprasta. Apie jos grožį susimąstome tik tuomet, kai išgirstame kupinus susižavėjimo užsienio turistų šūksnius. Pats laikas ir mums naujai pažvelgti į savo gamtos perlus.

Tarp miškų išnyrantys etnografiniai kaimai

Viena seniausiai įsteigtų Lietuvos saugomų teritorijų – Aukštaitijos nacionalinis parkas – driekiasi per Rytų Lietuvą ir apima net kelias savivaldybes, tačiau šįkart pasižvalgykime po Utenos apskritį. Nors šis kraštas garsėja ežerais, pažintį su juo siūlome pradėti nuo Būkos upės. Tai bene gražiausias upelis, tekantis Aukštaitijos nacionaliniame parke, be to, viena švariausių upių Lietuvoje.

Dėl vešlia augmenija apaugusio jos krantų, nesudėtingų, bet įdomių kliūčių ja labai smagu praplaukti baidarėmis. Lyginant su taip pat turistų pamėgta Žeimena, Būka daug siauresnė, vingiai čia mažesni, todėl niekada nežinai, kas laukia už posūkio. Upė teka per drėgnus miškus, dėl to pakrančių augalija čia įvairesnė. Keliaudami upe pakeliui būtinai aplankykite gražiausias Aukštaitijos nacionalinio parko vietas – etnografinius kaimus, vienintelį Lietuvoje ežerą saloje, Ginučių malūną.

Pradėti maršrutą labai patogu nuo Ineigos stovyklavietės, kuri įrengta prie Būkos upės. Joje galite pernakvoti, kad kelionė pradėtumėte iš pat ankstaus ryto. Čia rasite pavėsines, stalus su suolais, laužavietes, lauko tualetus, lieptą, persirengimo kabiną, informacinį stendą bei kitą infrastruktūrą. Stovyklavietė pasiekiama automobiliu. Ši atokvėpio vieta tik ir tuomet, jeigu plaukimą pradėsite nuo aukštesnės upės vietos – kaip tik bus pats laikas sustoti, pailsėti ir pavalgyti.

Aukštaitijos nacionalinio parko nuotr./Ineigos stovyklavietė
Aukštaitijos nacionalinio parko nuotr./Ineigos stovyklavietė

Kadaise Būkos upe buvo plukdomi sieliai, todėl iki šiol išlikę medinių užtvankų dirbtinai vandens lygiui pakelti. Upės puošmena – į Raudonąją knygą įtrauktos vandens lelijos, o pakrantėje rasite tarp tarp švendrių pasislėpusių vandens mėtų, iš kurių žiedų gaunasi puiki arbata.

Būtinai išlipkite pasižvalgyti po tris etnografinius kaimus. Pirmasis jų – Vaišnoriškė. Senovėje tai buvo bitininkų kaimelis, garsėjęs liepų medumi. Ten, kur vieškelis kerta Būkos upę, dešiniajame krante stovėjo sena smuklė, minima jau 1765 m. Pirmoji gyvenamoji sodyba čia įsikūrė 1830 m., vėliau pastatytos dar keturios. Senoviniu liaudies stiliumi atstatytos 2 pirkios, kluonas, 2 tvartai ir pirtis. Kaime auga Vaišnoriškės liepa. Netoli kaimo, Ažvinčių girioje telkšo Gervėčių pelkė, paskelbta rezervatine zona.

Utenos turimo ir informacijos centro nuotr./Strazdai
Utenos turimo ir informacijos centro nuotr./Strazdai

Strazdų etnografinis kaimas prisiglaudęs tarp Baluošo ežero, į kurį įteka Būka, ir miško, šalia maždaug 400 metų senumo ąžuolų. Kaimo muziejinė retenybė – dūminė pirkia, statyta XIX a. viduryje. Sodybų puošmena – klevai, uosiai, ąžuolai, šermukšniai. 1971 m. kaimas įrašytas į architektūros paminklų sąrašą.

Kiek tolėliau, Baluošo ežero krante įsikūręs Šuminų kaimas, taip pavadintas pagal jo gyventojų pavardes. Pirmosios žinios apie čia gyvenusius žmones aptinkamos dar 1554 m. Šuminų kaime auga 200–300 m. senumo pušis. Vienoje troboje yra įrengtas žvejo namų muziejus. Beje, Šuminuose 1972 m. buvo filmuojamas istorinis filmas apie Tadą Blindą. Bet kuris kaimo gyventojas jums parodys, kurioje troboje šis „herojus“ gyveno.

Utenos turimo ir informacijos centro nuotr./Šuminai
Utenos turimo ir informacijos centro nuotr./Šuminai

Pats Baluošo ežeras, apsuptas šimtamečių pušynų, turi septynias salas. Žymiausia iš jų – Ilgasalė. Tai vienintelė ežerų sala Lietuvoj, kurioje taip pat teliūskuoja ežerėlis, pavadintas Baluošo akimi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Baluošo ežero sala Ilgasalė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Baluošo ežero sala Ilgasalė

Ineigos stovyklavietė kaip atokvėpio ar nakvynės vieta puikiai tiks ir tiems, kurie nori apylinkes patyrinėti pėsčiomis. Pirmąjį etnografinį kaimą – Vaišnoriškę – nuo stovyklavietės pasieksite per pusvalandį, o maršrutas Vaišnoriškė – Strazdai – Šuminai yra vos 3,6 km ilgio.

Už 1,8 km nuo stovyklavietės yra Vyžių kaimas. Čia rasite neįprastą kryžių, pastatytą 1992 m. Jo autorius – tautodailininkas Gediminas Isokas. Iš kitų nacionalinio parko teritorijoje esančių kryžių šis išsiskiria drožybos technika, primenančia labiau tašytą akmenį nei medį. Dar vienas įdomus objektas – netoli kaimo, Daunorių miško pakraštyje „gulintis“ žmogaus ūgio Vyžių „Kauprinės“ akmuo. Akmuo virš žemės iškilęs du metrus.

vikipedija.lt nuotr./Vyžių pilkapiai
vikipedija.lt nuotr./Vyžių pilkapiai

Laukinis poilsis prie ežero

Labiau mėgstantiems Molėtų rajono ežerų margumyną siūlome patyrinėti Baltuosius Lakajus. Tai Labanoro regioniniame parke tyvuliuojantis 9,3 km ilgio ir 1,3 didžiausio pločio ežeras. Puiki vieta norintiems stovyklauti gamtoje – viename iš ežero iškyšulių įrengta Kamužės stovyklavietė. Šioje stovyklavietėje įrengtos pavėsinės, lauko baldai, lauko tualetas, laužavietės, informacinis stendas. Tai vieta, kur parko teritorijoje galima statyti palapines ir kūrenti laužą.

Stovyklavietė taip pat patogi atokvėpio vieta po ežerą keliaujantiems baidarėmis ar kitomis vandens transporto priemonėmis.

Stovyklaudami nepatingėkite nusigauti iki kito įlankos kranto – apeiti ežerą užtruks vos 20 minučių. Čia rasite Mindūnų apžvalgos bokštą. Bokštas atidarytas 2015 m. ir skirtas apžvelgti Labanoro regioninio parko kraštovaizdžio įvairovę, susipažinti su jame esančiais Baltaisiais Lakajais, Juodaisiais Lakajais, Siesarties ežeru, su salomis bei garsiąja Labanoro giria. Bokšto apžvalgos aikštelės aukštis – 36 m, taigi atsiveriantis vaizdas – tikrai įspūdingas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Baltųjų Lakajų ežere galima žvejoti, o ant kranto ragauti žuvienę
Luko Balandžio / 15min nuotr./Baltųjų Lakajų ežere galima žvejoti, o ant kranto ragauti žuvienę

Kiek tolėliau, bet ne per toli nuo ežero esančioje Mindūnų gyvenvietėje įkurtas Ežerų žvejybos muziejus, kuriame galima pamatyti įvairius žvejybos įrankius, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje, susipažinti su archajine žvejyba bei sužinoti, kaip šis verslas kito. Seniausias muziejaus eksponatas yra įspūdingas 4 metrų ilgio XV a. luotas. Muziejuje eksponuojami senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteris, automatinės meškerės.

Muziejus, matyt, čia įkurtas neatsitiktinai. Tai pati ežeringiausia Aukštaitijos vieta – aplink yra net 9 ežerai.

Pasukę nuo stovyklavietės į priešingą pusę, per pusantros valandos pėsčiomis (15 min. automobiliu) pasieksite Rudesos kapinių koplyčią ir varpinę. Tai XVIII a. liaudies architektūros statiniai. Kapinės yra pušyne, ant kalnelio, o Šv. Jono krikštytojo koplyčia stovi kapinių viduryje. Rudesos koplyčia ilgą laiką buvo apleista, sovietų valdžia neleido jos remontuoti. Ji buvo suremontuota buvo Inturkės klebono rūpesčiu ir 1989 m. grąžinta tikintiesiems.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Baltųjų Lakajų ežere galima žvejoti, o ant kranto ragauti žuvienę
Luko Balandžio / 15min nuotr./Baltųjų Lakajų ežere galima žvejoti, o ant kranto ragauti žuvienę

Šventosios upės vingiai

Dar vienas Aukštaitijos nacionalinio parko perlas – Anykščių rajonas. Šimonių girios rytiniame pakraštyje, Anykščių urėdijos Svėdasų girininkijoje, yra Priegodo ežeras, vietinių vadinamas „Priepodu“. Ežeras tyvuliuoja tarp aiškiai išreikštų žemyninių smėlio kopų, apaugusių akiai maloniais miškeliais.

Rytinėje Priegodo ežero pakrantėje tarp šimtamečių pušų įkurta Pirmoji Priegodo stovyklavietė su jaukiomis pavėsinėmis, lauko baldais ir laužavietėmis bei patogiu privažiavimu. Ežero pakrantėje galima statyti palapines, įrengti lieptai į ežerą – galima priplaukti ar išplaukti valtimi, krantas tinkamas maudytis. Atokiau nuo stovyklavietės Šimonių girios pušynėliuose slepiasi Pirmojo pasaulinio karo blindažai. Pati Šimonių giria – Lietuvos sengirių reliktas. Čia veisiasi kurtiniai, juodieji gandrai.

infoanyksciai.lt nuotr./Priepodo ežeras
infoanyksciai.lt nuotr./Priepodo ežeras

Netoli atokvėpio vietos yra Mikierių atodanga. Tai viena vaizdingiausia Šventosios upės slėnio vieta. Ypač įspūdingai ji atrodo iš upės – plaukiant baidare.

Teigiama, jog Šventosios slėnis pradėjo formuotis maždaug prieš 10–12 tūkst. metų. Per paskutinįjį apledėjimą ji sugebėjo pragraužti visą Mikierių apylinkėse buvusią smėlingų – žvirgždingų nuogulų storymę (beveik 20 metrų storio) ir net po jomis esantį moreninį priemolį.

infoanyksciai.lt nuotr./Atodanga ties Mikieriais
infoanyksciai.lt nuotr./Atodanga ties Mikieriais

Vėliau, besistumdydama į šonus, ji platino slėnį ir formavo terasines aikšteles. Mikierių apylinkėse didžiausią Šventosios slėnio dalį užima pirmoji terasinė aikštelė, kurios plotis vietomis siekia iki pusės kilometro. Kirsdama smėlingas nuogulas, čia Šventoji iki galo praplėtė savo kilpas. Todėl ties Mikieriais upės vingiai yra platus, apvalūs, vietomis net baigia susijungti.

Dar vienas vertas dėmesio objektas girioje – pažintinis takas, įrengtas girios glūdumoje. Keliaudami pažintiniu taku lankytojai gali ne tik grožėtis natūraliais gamtos vaizdais, bet ir susipažinti su Šimonių girioje vyraujančiomis medžių rūšimis, stenduose perskaityti informacinius aprašymus. Take yra poilsiui skirtos salelės su suoliukais, apžvalgos aikštelė, iš kurios galima pažvelgti į draustinyje esančią aukštapelkę.

infoanyksciai.lt nuotr./Šventosios kilpa
infoanyksciai.lt nuotr./Šventosios kilpa

Kelionė siauruku į miško glūdumą

Norintiems dieną praleisti miške puikus pasirinkimas sėsti Panevėžyje į siauruką „Panevėžys-Rubikiai“ ir išlipti Rekstino miško stotelėje. Čia rasite Rekstino miško poilsiavietę su dengta erdve pavėsine, vieta laužui kūrenti ir aplink laužavietę išdėstytais suolais. Netoliese žvyruotas takelis veda į lauko tualetą.

Siauruko stotelė Rekstino miške – populiarus traukos objektas. Šioje vietoje nuo seno vyksta kalendorinės šventės, įvairios iškylos, siauruko „gimtadienio“ ir kiti renginiai. XX a. pirmoje pusėje siaurukas buvo pagrindinė transporto priemonė Aukštaitijoje, pervežanti ir keleivius, ir krovinius. 1996 m. dalis jo atšakų buvo uždarytos, o 2001 m. jis nustojo veikti ir kaip keleivių pervežimo priemonė. Šiuo metu jis veikia kaip istorinis–turistinis traukinys, kuriuo keliaujant susipažįstama su Aukštaitijos krašto gamtos, istorijos ir kultūros paminklais, transporto inžineriniu paveldu.

siaurukas.eu nuotr./Rekstino poilsiavietė
siaurukas.eu nuotr./Rekstino poilsiavietė

Pats Rekstino miškas patenka į Europos Sąjungos saugomų gamtinių teritorijų tinklo NATURA 2000 teritoriją. Čia saugomi reti laukiniai paukščiai, kiti gyvūnai ir jų buveinės: tetervinai, mažieji ereliai rėksniai, lūšys ir pan. Pavasarį miško šlaitus puošia žibuoklės, vasarą sirpsta mėlynės, rudenį žydi viržiai, gausu grybų, bruknių.

Jei nusibos klaidžioti po mišką, užsukite į netoliese esantį Raguvėlės miestelį, garsėjantį klasicistinio stiliaus Komarų dvaro rūmais. Sovietmečiu jis buvo paverstas bitininkų mokykla, vėliau – pagrindine mokykla. 1998 m. dvare įsikūrė Komarų šeimos paveldėtojai.

Taip pat išlikusi Raguvėlės dvaro mauzoliejinė koplyčia, pasižyminti įdomia neogotikos formų interpretacija.

infoanyksciai.lt nuotr./Siaurukas
infoanyksciai.lt nuotr./Siaurukas

Restauruojant koplyčią buvo planuota patalpą pritaikyti šarvojimo apeigoms, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Tačiau čia esančiame laidojimo rūsyje ilsisi Komarų giminės atstovų palaikai.

Antra pagal dydį Lietuvos sala

Turbūt retas lietuvis nėra buvęs Zarasuose. Jeigu esate vienas iš jų, pats laikas ten nuvykti. Zarasai ne veltui dažnai pavadinami Lietuvos Šveicarija. Tai miestas, įsikūręs kalvų, ežerų ir miškų apsuptyje, vienintelis Lietuvoje turintis vėduoklės formos planą. Jam pažinti užteks vienos dienos. Šis miestas.

Miesto vizitinė kortelė – 17 m aukščio apžvalgos ratas. Tai vienas sudėtingiausių architektūros statinių Lietuvoje, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į ežero panoramą su visomis jame esančiomis salomis, o ypač – į Didžiąją salą. Beje, tai iš tiesų antra pagal dydį 44 ha plotą užimanti Lietuvos sala, garsėjanti joje rengiamais muzikiniais renginiais.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Čia vykdavo festivalis „Mėnuo Juodaragis“, dabar – „Galapagai“, taip pat čia rengiami įvairūs folkloro koncertai, kūrybinės stovyklos, vasaros kino meno sklaidos projektai, kino peržiūros, regioniniai Dainų švenčių koncertai, sporto renginiai, švenčiamos kalendorinės šventės.

Miestą su sala jungia tiltas. Pirmojo pasaulinio karo metais salą su žeme jungė vokiečių statytas medinis povandeninis tiltas. Vėliau į salą buvo galima patekti tik valtimis, o 1958 m. siauriausioje vietoje tarp žemyno ir salos buvo supiltas pylimas ir pastatytas gelžbetoninis tiltas.
Didžiąją salą pamėgę ir minios šurmulio nemėgstantys poilsiautojai.

Festivalio organizatorių nuotr./Zarasų vandens pramogų parka
Festivalio organizatorių nuotr./Zarasų vandens pramogų parka

Čia įrengtas miesto paplūdimys, o norintieji didesnio privatumo ras ir atokesnių maudymosi vietų. Ko dar galima norėti – čia pat, mieste, nuostabi gamta ir skaidrus, švarus vanduo, nuo kranto atsiveria įspūdingo grožio panorama.

Saloje ras ką veikti ir aktyvaus poilsio mėgėjai. Čia įsikūrusi didžiausia Pabaltijyje vandenlenčių rato formos trasa, taip pat galima paplaukioti valtimis, irklentėmis, baidarėmis bei pažvejoti. Mat ežeras didelis, gilus ir žuvingas.

Apkeliauti ir geriau pažinti Lietuvą kviečia „Maxima“.

Daugiau stovyklaviečių rasite čia.

Inicijuotas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką