Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dovilės sužadėtuvių istorija. „Mylimasis man piršosi du kartus“

Sužadėtuvių žiedas
„Shutterstock“ nuotr. / Sužadėtuvių žiedas
Šaltinis: 15min
0
A A

Pateikiame Dovilės pasakojimą, atsiųstą Ji24.lt portalo rengiamam istorijų konkursui „Kaip aš susižadėjau“.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Draugystė mūsų prasidėjo kaip ir daugelio – po susitikimo mokyklos diskotekoje. Man buvo 17, o jam – 21-eri. Baigusi mokyklą įstojau į universitetą sostinėje, tuomet prasidėjo mūsų bendras šeiminis gyvenimas. Piršlybų teko laukti ilgai – pasiūlymo tekėti sulaukiau praėjus penkeriems metams nuo draugystės pradžios.

Artėjo Valentino diena, abu planavom ją praleisti Trakuose, išsinuomavome kambarį viešbutyje. Pykau ir liūdėjau – buvo akivaizdu, kad būtent ten ir įvyks piršlybos. Man atrodė apgailėtina tai, jog viskas aišku kaip ant delno – juk mes, moterys, norime staigmenos, norime, kad tai būtų taip netikėta, jog atimtų žadą, pakirstų kojas, sukeltų ašaras... O čia viskas aišku: užsakytas viešbutis, Trakai, Valentino diena... Kiekvieną dieną vis labiau mane graužė kirminas – norėjau tiesiog ateiti ir paprašyti jo, kad to nedarytų.

Dar vienas dalykas – jo pasipiršimo laukiau jau labai seniai, todėl turbūt perdegiau. Bent porą metų jau tikėjausi ir laukiau, kada mylimasis paprašys tapti jo žmona, kada jausiuosi saugi ir užtikrinta mūsų sanykiais, bet ta viltis vis blėso.

Galbūt dėl to kartais atsirasdavo ir santykių aiškinimasis apie nieką, maždaug toks: „Nežinau, kažkas negerai su mūsų santykiais, kažko trūksta, gal romantikos, gal artumo, na, supranti, brangusis, ta meilė jau kitokia pasidarė, atrodo, norėtųsi viską atnaujinti...“ Žinoma, kad jis nesuprasdavo, apie ką aš, o man kartais norėdavosi išrėkti, jog noriu piršlybų!

Tai va, jos pagaliau akivaizdžiai artėjo, o aš jų jau nebenorėjau. Išaušus tai dienai, nuo ryto bandžiau save nuteikti, kad viskas bus gerai, kad viskas pasikeis, atgis jausmai ir pan. Jau nuo ryto jaučiau jo nerimą, pasimetimą, tai jam reikia mano mašinos, tai kažkur išvažiuoti, tai reikalai... O mane ėmė siutas, kad su kiekviena minute viskas darėsi akivaizdžiau.

Po pietų mylimasis atvyko pasiimti manęs iš darbo ir pradėjom savo kelionę. Reikėtų būti ten, kad viską pamatytumėte, pajustumėte ir išgirstumėte... Aš buvau pikta, bet stengiausi to neparodyti, jis buvo įsitempęs ir taip pat stengėsi to neparodyti. Bandėm kažką kalbėti, bet sakiniai nesirišo, žodžiu, visiškas košmaras.

Taip pat skaitykite: Viktorijos sužadėtuvių istorija. „Draugas man pasipiršo prie nepakartojamų Sansusi rūmų“

Įpusėjus mūsų kelionei iš Vilniaus į Trakus, automobilis pradėjo lėtėti, truktelėjo keletą kartų ir sustojo. Brangusis pranešė, kad kažkas ne taip su mašina. Na, galvoju, tik to ir trūko! O jis, kaip tikras vyras išlipo, atsidarė bagažinę (žinau, dabar tai atrodo keista ir man, nes mašinos variklis tai priekyje) ir atidaręs mano duris įteikė man milžinišką glėbį raudonų rožių. Išlaipinęs mane iš mašinos (atkreipiu dėmesį, kad visa tai vyko šalikelėj) jis priklaupė, padeklamavo savo kūrybos ketureilį ir paprašė mano rankos.

Po 10 minučių mes jau žinojome ir vestuvių datą. Tai buvo jautru, paprasta, bet miela. Ir tai buvo tai, apie ką visada svajojau – netikėta!

Ašarų nebuvo, bet apsidžiaugiau, kad iš visko, ko tikėjausi, gavau bent šį tą netikėto. Pravažiuojančių mašinų garsiniai sveikinimai vertė šypsotis, o širdis spurdėjo iš džiaugsmo. Taip, ji vis dėlto džiaugėsi! Vėliau mūsų laukė romantiškas savaitgalis, atviri pokalbiai, kad viską nujaučiau, kad nemėgstu raudonų rožių, o dar blogiau, kad jos mažos – geriau jau didelės ir jų mažiau...

Deja, po gero pusmečio mūsų santykiai, taip ir neįgavę naujo pagreičio bei naujos aistros dozės, nutrūko. Bendravimas išliko, nebuvo paprasta išmesti žmogų iš savo gyvenimo, kai bendra buvo viskas: pradedant draugais, planais, atsiminimais ir baigiant augintiniais bei namais.

Po pusmečio pertraukos nusprendėm pabandyti iš naujo. Tai įvyko kovo 18 dieną. Po smagaus vakarėlio ryte, važiuodami namo, sugalvojom tuoktis. Nežinau, iš kur nusileido ta mintis, dėl kokio vakarykščio kokteilio ji buvo išgvildenta, bet nusprendėme kitą dieną nešti pareiškimus.

Taip pat skaitykite: Edgaro sužadėtuvių istorija. „Piršlybų scenarijų kūriau keletą mėnesių“

Užliejo adrenalinas, viskas vyko taip greitai, taip įdomiai, abu tarsi skraidėm kažkur. Kažkokiu būdu iš kito miesto per draugus atsigabenę savo gimimo liudijimus (tėvai nežinojo, dokumentus paėmė mano ir jo sesės), pirmadienį jau stovėjom prie „tuoktuvių centro“. 

Na, ir ką jūs sau manot? Staigmena – pirmadieniais jie nedirba... Iš kurgi žmogus gali žinoti, kai su tuo nesusiduri. Vis dėlto rankų nenuleidom. Antradienį vėl abu išbėgę per pietų pertrauką susitikom prie Vilniaus santuokų rūmų. Skubėjom kuo greičiau, o draugas, eilinį sykį kažką užmiršęs automobilyje, nusprendė grįžti atgal.

Netrukus išvydau jį artėjantį prie manęs su glėbiu (na gerai, buvo gal kokios 9 ar 11) baltų, didelių rožių. Jis priklaupė vidury gatvės priešais mane, ištiesė žiedelį, tą patį, kuris jau senokai gulėjo mano papuošalų dėžutėj nenešiojamas, ir ištarė: „Ar sutinki tapti mano žmona?“.

Po 10 minučių mes jau žinojome ir vestuvių datą. Tai buvo jautru, paprasta, bet miela. Ir tai buvo tai, apie ką visada svajojau – netikėta!

Šiuo metu skaičiuojame jau penktus santuokos metus, auginame du mažylius ir kievieną dieną esame vis laimingesni.

Dėl mylimo, brangaus žmogaus reikia stengtis kievieną dieną, kievieną minutę, sekundę, bet nereikia persistengti. Viskas turi ateiti savaime, iš vidaus, viskas turi būti paprasta, bet miela...


Visas iki šiol atsiųstas konkurso istorijas paskaityti galite paspaudę čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką