Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 15d. 11:00

„Gyvačių užkalbėtoja“ rokiškietė Jolita: „Nuo mažų dienų esu augusi šalia gyvačių“

Rokiškietė Jolita Pretkutė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Rokiškietė Jolita Pretkutė

„Man nesinorėjo didmiesčių. Esu gimusi, augusi Rokiškio rajone. Visada traukė miškas. Todėl ir pasirinkau miškininkystės studijas. Man reikia daug erdvės, miškų. Miesto spūstys, maži butai – ne man“, – sako Jolita Pretkutė. Ji – viena iš nedaugelio Lietuvoje, profesionaliai besidominčių gyvatėmis. Apie tai ji rašė magistrinį darbą, o dabar kviečiama studijuoti doktorantūrą ir į miškininkystės studijas įvesti naują sritį – herpetologiją.

Tačiau, kaip sako pati Jolita, šiemet ji tokio pasiūlymo atsisakė ir apie tai pagalvos iki kitų metų. Po studijų į gimtąjį Rokiškį sugrįžusi mergina dirba medelyno specialiste, o laisvu laiku domisi gyvatėmis – miške ieško jų buveinių, fotografuoja ir stebi. Mišką pamilusi Jolita kartais jame tiesiog randa ramybę – stovi ir klausosi tylos.

Pirmą kartą gyvatėmis J.Pretkutė susidomėjo būdama maždaug šešerių metų. Tada, būdama cirke, pamatė smauglį.

„Ar pitoną. Nežinau, kas tai buvo. Tačiau man norėjosi jį paliesti, paglostyti. Nusifotografavau su juo“, – šyptelėjo ji.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jolita Pretkutė
Asmeninio archyvo nuotr. /Jolita Pretkutė

Susidomėjimas gyvatėms nedingo ir toliau. Nors Jolitos šeimoje miškininkų nėra, tačiau gyvenimas greta miško įskiepijo meilę jam, tėvai visada skatino domėtis, susipažinti su daugybe nežinomų augalų, vabalų ar kitų gamtos stebuklų.

Jolitos šeima gyvena netoli aukštapelkės, o būtent aplink jas ir yra didžiausia tikimybė sutikti vienintelę nuodingą Lietuvos miškuose gyvenančią gyvatę – angį. Žinoma, ir žalčių. „Esu augusi šalia gyvačių“, – sakė Jolita.

Žaltys – ne puolantis siaubūnas

„Daug kam tai yra baisu, o man norisi parodyti jas iš gerosios pusės. Įdomu ir pačiai: pamatyti, paliesti, ištyrinėti“, – sakė Jolita.

Kodėl žmonės gyvačių bijo? Jovita galvoja, kad dažniausiai bijome to, ko nepažįstame. Arba mus kausto „paveldėta“ baimė. Jei gyvačių bijojo tėvai – greičiausiai jų bijos ir vaikai.

„Tai – tarsi kitų poveikis. Kadaise aš labai bijojau vorų, bet tą baimę man padėjo nugalėti tėtis. Jis paėmė mano ranką ir į delną įdėjo vorą. Taip baimė pranyko. Mano tėvai nebijojo gyvačių, jiems irgi jos buvo įdomios“, – sakė J.Pretkutė.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rokiškietė Jolita Pretkutė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rokiškietė Jolita Pretkutė

Žmonės bijo ne tik nuodingųjų angių, tačiau ir žalčių, kurie lietuvių mitologijoje užima ypatingą vietą ir buvo laikomi gerąja namų dvasia, o namai, šalia kurių gyvena žalčiai, – laimingi.

„Juk ir pasakose žaltys yra gerasis herojus, o ne siaubūnas, puolantis žmones“, – kalbėjo J.Pretkutė.

Bendrauja su užsienio herpetologais

Jolita sako, kad yra nemažai žmonių, kurie miške pamatytas gyvates užmuša.

„Žmogus savyje turi tiek pykčio. O juk kiekvienas gyvas sutvėrimas gamtoje yra svarbus. Pavyzdžiui, žalčiai ir gyvatės puikiai naikina graužikus.

Man atrodo, kai kurių žmonių žiaurumas pasireiškia tuo, kad jie žudo tai, kas jiems atrodo nesuprantama. Ne kartą man žmonės sakė: tu išprotėjus, nesveika, kad tuo domiesi“, – pasakojo J.Pretkutė.

Jolitos Pretkutės nuotr. /Rokiškietės Jolitos Pretkutės Lietuvos miškuose nufotografuotos angys ir žalčiai
Jolitos Pretkutės nuotr. /Rokiškietės Jolitos Pretkutės Lietuvos miškuose nufotografuotos angys ir žalčiai

Pradėjusi profesionaliai domėtis gyvatėmis, apie jas Jolita sužinojo daugybę dalykų, iki pat šiol ji bendrauja ir užsienio herpetologais, skaito specializuotą literatūrą.

Pasirodo, jog ankstyvosios gyvatės nuo pat pradžių gyveno miške. Gintaro luite biologai yra radę puikiai išsilaikiusį gyvatės jauniklį, gyvenusį prieš 100 milijonų metų. Kadangi jis rastas įstrigęs gintare, mokslininkai dabar žino, jog tuo metu gyvatės jau gyveno miške.

Tai – netikėta, nes iki tol manyta, kad gyvatės miškus užkariavo gerokai vėliau.

Palyginę gyvačių protėvių skeletus su šiuolaikinių gyvačių bei artimiausių jų giminaičių driežų embrionais, mokslininkai nusprendė, jog gyvatės veikiausiai evoliucionavo iš driežų. Kojas jos prarado apsigyvenusios po žeme, nes toje aplinkoje tai teikė pranašumo.

Angis – įstabi gyvatė

Atskira tema – apie pavojingąsias angis. Jolita jas vadina įstabiomis gyvatėmis dėl didelio gebėjimo prisitaikyti net ir atšiauriomis klimato sąlygomis. Bet to, ši rūšis turi didžiausią visų gyvačių rūšių įvairovę pasaulyje.

Beje, įdomu tai, kad angys gimsta, o ne išsirita iš kiaušinių – kaip žalčiai. Dar viena netikėta detalė – kiekviena angis ant galvos turi savitą raštą, kurį galima prilyginti žmogaus pirštų antspaudams.

Vaikštinėdama po miškus Jolita sutiko ne vieną angį. Dažniausiai jas stebėjo atokiau stengdamasi nufotografuoti. Kelis kartus angį ji buvo pasigavusi.

Jolitos Pretkutės nuotr. /Rokiškietės Jolitos Pretkutės Lietuvos miškuose nufotografuotos angys ir žalčiai
Jolitos Pretkutės nuotr. /Rokiškietės Jolitos Pretkutės Lietuvos miškuose nufotografuotos angys ir žalčiai

„Jei imi žaltį – tada gali imti už bet kur, o štai imant angį visų pirma reikia prispausti galvytę, jei nenori turėti problemų su sveikata. Be to, ne kiekvienam ir pavyktų pagauti angį“, – aiškino „gyvačių užkalbėtoja“.

Kalbant apie Lietuvoje esančių gyvačių stebėjimą, J.Pretkutė įvardijo kelis būdus. Užsienyje naudojamas žymėjimas, kada deginant žvyną į gyvatės odą yra įdeginamas mažas skaičius. Kitas būdas – specialių nedidelių GPS siųstuvų pritvirtinimas.

„Jie labai maži ir tiesiog priklijuojami už galvos esančioje „kaklo“ srityje. Tačiau tai ir brangus, ir nelabai geras būdas, mat siųstuvas gali būti kliuvinys gyvatei neriantis, taip pat jis gali nukristi jai šliaužiant per brūzgynus“, – kalbėjo mergina.

Baimė kartais gali pakenkti labiau nei nuodai.

Kol nėra atlikta išsamių sistemingų tyrimų, sako Jolita, sunku kalbėti apie gyvačių buveines, jų skaičių.

„Nėra tiek ištyrinėta, kad būtų galima nustatyti jų gausumą. Yra tik pavieniai stebėjimai, o tą reiktų daryti sistemingai. Tai – didelis tyrimas.

Mane pačią galbūt ir domintų „rimtesnės“, pavojingesnės gyvatės, gyvenančios kituose kraštuose, tačiau kol kas aš suprantu, kiek mažai yra ištyrinėtos savųjų kraštų“, – aiškino J.Pretkutė.

Apie gyvates – daug mitų

Jolitai gyvatė nėra įgėlusi nė karto – tik žaltys, sako ji, besigindamas yra paleidęs „smirduką“.

Rokiškietė sako, kad apie angis yra prikurta per daug mitų. Pavyzdžiui, kad karštą vasaros dieną jas galima sutikti miškuose.

„Ne, nes joms per karšta. Geriausia temperatūra angiai – apie 18–21 laipsnis šilumos. Taip pat ji nemėgsta vėjo – lapų ir medžių čežėjimas jai gali atrodyti tarsi artintųsi priešas.

Karštą vasaros dieną galima sutikti nebent žaltį, dažnai – besimaudantį“, – sakė pašnekovė.

Jolitos Pretkutės nuotr. /Rokiškietės Jolitos Pretkutės Lietuvos miškuose nufotografuotos angys ir žalčiai
Jolitos Pretkutės nuotr. /Rokiškietės Jolitos Pretkutės Lietuvos miškuose nufotografuotos angys ir žalčiai

Dar vienas mitas – kad angies įgėlimas yra labai pavojingas ar net mirtinas.

„Jos dantukai maži ir dažniausiai per viršutinius drabužius nepasiekia. Vienam gyvatės įgėlimas gali baigtis taip, kaip bitės ar vapsvos – jei žmogus alergiškas, reikia pas medikus. Jei ne – gali praeiti be jokių pasekmių.

Tačiau, žinoma, vardan ramybės pas medikus nuvykti reikia. Baimė kartais gali pakenkti labiau nei nuodai. Dar vienas dalykas – angis ne visada gelia išleisdama nuodus“, – pasakojo J.Pretkutė.

Tiesa, jei įgėlė angis, toje vietoje bus dviejų dantų, o jei žaltys – daugiau nei dviejų dantų žymės.

Pirmą kartą rado išnarą

Šiemet Jolita sako besijaučianti taip, tarsi būtų laimėjusi loterijoje. Mat pirmą kartą jai pavyko rasti angies išnarą: „Jaučiausi kaip išlošusi milijoną.“

Gyvatės po žiemos miego turi neryškias spalvas ir silpnai kontrastuojančius raštus.

„O po pavasario išsinėrimo, ypač patinams, būdingos labai ryškios spalvos ir labai kontrastingi raštai, tačiau po poravimosi sezono spalva tampa blankesnė, nes po mėnesio ar kiek daugiau gyvatė vėl nersis“, – sakė J.Pretkutė.

Pasak Jolitos, Lietuvoje gyvenančios angys yra įvairų raštų. Pavyzdžiui, patelės uodega nusmailėja staigiai, išangės vietoje matosi guzas, o patino uodega tolygiai nulaibėja per visa gyvatės ilgį.

Dažnu atveju pilka angis su juodu zigzagu yra vyriškos giminės, o ruda angis su juodu zigzagu – moteriškos giminės, tačiau būna daug atspalvių nuo melsvai pilkos iki juodos ar net oranžinės.

Angiukas – sprindžio dydžio ir pieštuko storio

Šiemet pirmą kartą Jolitai pavyko pagauti ir angies jauniklį – pirmametį, sprindžio dydžio ir pieštuko storio angiuką.

„Nusinešiau, kad neįlįstų į samanas, ir nufotografavau. Paskui palindo po rąstu“, – pasakojo Jolita.

Gyvatės rega ir klausa – blogos. Jos neturi ir šlapimo pūslės.

Dar vienas Jolitos atradimas – per Velykas ji taip pat pirmą kartą rado angių poravimosi zoną – tuokvietę.

„Tai buvo kažkas nerealaus.Ten daugybė jų šliaužioja. Jos poruojasi, ir tada vienoje vietoje jų būna daug“, – pasakojo mergina.

Dar kelios detalės apie gyvates – jų žandų aparato kaulai sujungti taip, kad jos gali labai plačiai išsižioti ir praryti didelį grobį, o štai rega ir klausa – blogos. Gyvatės neturi ir šlapimo pūslės.

Šernams gyvatė – kaip dešrelė

Į klausimą, ar Lietuvos miškuose išties daugėja gyvačių, Jolita teigia, jog be tyrimų atsakyti sunku.

Tačiau, jei vadovautis logika, jų turėtų daugėti dėl vienos paprastos priežasties – miškuose dėl Afrikinio kiaulių maro protrūkio nyksta šernai.

„O šernams žaltys ar angis – kaip dešrelė. Sovietmečiu juk žmonės gyvates kiaulėms šerdavo“, – sakė J.Pretkutė.

Tačiau tai, kad gyvačių daugėja ar dėl šių priežasčių gali daugėti, sako Jolita, tėra jos nuomonė, kuri nepagrįsta tyrimais.

Kas bus šylant klimatui?

Ar gali būti, jog šylant klimatui Lietuvoje atsiras daugiau nuodingų gyvačių? Teoriškai – taip. Praktiškai – jei taip ir nutiks, tai greičiausiai dar negreitai.

Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje yra tos pačios gyvačių rūšys ir porūšiai, o štai Lenkijoje jau užfiksuota ir naujų angių porūšių.

„O Čekijoje jau aptinkama nuodingiausia iš angių. Ji turi užriestą aukštyn snapą, ir raštas šiek tiek jau skiriasi“, – kalbėjo J.Pretkutė.

Todėl, sako „gyvačių užkalbėtoja“, erdvės tyrimams, moksliniams straipsniams ir gyvačių stebėjimui Lietuvoje – labai daug.

„Tai man kaip liga. Net ant mano kūno esančios tatuiruotės su gyvatėmis. Kiekvienas gyvenime, matyt, turi savo arkliuką. Mano arkliukas yra gyvatynas“, – juokėsi rokiškietė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:46
01:35
00:44

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką