Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 06, 21:09

Istorijos mokytojas: „Klysta manantieji, kad Ukraina ir Rusija yra broliškos tautos“

Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, mokyklos „Pažinimo medis“ istorijos mokytojas, Kalinausko filialo vadovas Simonas Jurkštaitis kategoriškai pabrėžia: stipriai klysta manantieji, kad Rusija ir Ukraina yra broliškos tautos. Daugiau nei 500 metų šios tautos gyveno skirtinguose pasauliuose: Rusija, kuri iš tiesų yra Rasyja, tai Maskolijos teritorija, o Ukraina – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, Kijivo Rusia, tad iš tiesų būtent Ukraina ir Lietuva su Lenkija yra tarsi tikrosios sesės.
Simonas Jurkštaitis
Simonas Jurkštaitis / Asmeninio albumo nuotr.

„Savo istorijose pamokose stengiuosi paneigti mitą, kad slavų tautos yra broliškos ir vieningos. Reikia analizuoti ne pastaruosius 200 metų, kai tos žemės buvo okupuotos Rusijos imperijos, bet žvelgti giliau į istoriją. Būtent apie tai stengiuosi kalbėti ir pabrėžti, kad niekas nesugalvotų pasakyti, jog Ukraina yra tas pats, kas Rusija.

Nieko panašaus. Ukraina nuo Rusijos būtų dar skirtingesnė, jei ne tokios tragedijos, kaip Ukrainos holodomoras, Antrasis pasaulinis karas, tremtys, Krymo totorių naikinimas. Šis kraštas labai stipriai nukentėjęs nuo rusifikacijos“, – sako S.Jurkštaitis.

Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis
Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis

Istorija nėra tik mokymasis iš vadovėlių

Po vasario 24-ąją Rusijos pradėto karo Ukrainoje, Simono istorijos pamokos gerokai pasikeitė. Naujasis karo diskursas tapo neišvengiamas – jis apie tai diskutuoja su įvairių klasių mokiniais. Nors tenka detaliai laikytis bendrojo ugdymo programų kurso, tačiau, anot mokytojo, istorija nėra tik mokymasis iš vadovėlių.

„Istorijos pamokose su mokiniais daug kalbamės apie dabartines aktualijas, lyginame visuomenę, gyvenimą, vertybes anais laikais su tuo, kaip gyvename dabar. Baigę mokyklą, mokiniai įprastai kalba apie savo istorijos mokytojus dviem būdais: arba jie labai mėgo istoriją ir mylėjo ją dėsčiusį mokytoją, nes jis sugebėjo sudominti, arba negalėjo pakęsti, nes buvo visiškai neįdomu, – įsitikinęs S.Jurkštaitis.

– Mano tikslas, kad nei vienas mokinys, baigęs mokyklą, negalėtų sakyti, jog nemėgsta istorijos dėl mano asmenybės ar dėstymo metodo. Jis gali nemėgti istorijos kaip disciplinos, būti linkęs į menus ar tiksliuosius mokslus, tačiau aš pasiryžęs padaryti viską, kas priklauso nuo manęs, kad istorija mokinį sudomintų.“

Iš Anykščių rajono kilęs S.Jurkštaitis be didesnių sentimentų prisimena savo mokyklos laikus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jo mama buvo darželio vedėja, tad tą virtuvę iš vidaus jis pamatė gan anksti. Nors mokykloje sutiko gerų mokytojų, tačiau kad mokykla jį patį būtų įkvėpusi tapti mokytoju, to pasakyti negalėtų.

„Man tiesiog nuo pat mažumės labai patiko istorija“, – apie savo profesinį pasirinkimą pasakoja jis.

Įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, Simonas turėjo mokėti už studijas, tad tai buvo papildoma motyvacija ieškotis darbo. Iš pradžių bandė įsidarbinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat Valdovų rūmų muziejuje, tačiau galiausiai taip jau susiklostė, kad pasuko į mokyklą.

Iš pradžių joje dirbo 0,25 etato, po truputį krūvis augo, o dabar jis yra ne tik istorijos mokytojas, bet ir mokyklos vadovas.

Neatitiktų mokytojo aprangos kodo

Kodėl pasirinko dirbti būtent privačiame sektoriuje? Vilniaus universiteto diplome, kurį įgijo Simonas, parašyta, kad jis gali dirbti visose švietimo įstaigose. Tačiau jis į valstybinį sektorių dirbti nėjo, kadangi baigęs istorijos studijas, neturėjo pedagoginio išsilavinimo.

„Štai viena maža mokyklėlė, kokia tuo metu buvo ji, manimi patikėjo. Po kelerių metų įgijau pedagoginę kvalifikaciją ir toliau šioje mokykloje augu. Man patinka čia esanti laisvė.

Pavyzdžiui, mėgstu į darbą ateiti apsirengęs džinsais ir sportinio stiliaus megztiniu – ne visose mokyklose galėčiau sau tą leisti, mat, ko gero, neatitikčiau mokytojo aprangos kodo“, – sako Simonas, interviu metu vilkėdamas megztinį su Jono Basanavičiaus atvaizdu.

Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis
Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis

Pilietiškumas ir galimybė nekartoti praeities klaidų

Mokytojo profesijos Simonas neromantizuoja, niekada nesvajojo tapti mokytoju, tačiau prisipažįsta, jog išbandęs mokytojo vaidmenį, šį darbą labai pamilo:

„Pajaučiau šio darbo prasmę. Man patinka matyti vaikų smalsumą, užsidegimą, motyvaciją, kai jie kelia klausimus ir ieško atsakymų. Kai uždegi vaikų norą mokytis, pati istorija pasislenka į antrą planą, nes mokomasi ne tik jos, o iš esmės – kaip gyventi ir ką daryti, kad nekartotume praeities klaidų.“

Man patinka matyti vaikų smalsumą, užsidegimą, motyvaciją, kai jie kelia klausimus ir ieško atsakymų.

Anot Simono, natūralu, kad daug suaugusiųjų, o ir vaikų nerimauja, bijo, kad karas gali paliesti ir mūsų šalį. Būtent čia atsiranda erdvė kalbėti apie pilietiškumą: nusiteikimą ir ryžtą atitinkamai elgtis pavojaus akivaizdoje: ar rinktumėmės tylėjimą, pasidavimą, prisitaikymą, ar vienytume jėgas tam, kad apgintume savo šalį bei atstovėtume savo vertybes.

„Pilietiškumas parodo tautos sveikąją pusę. Jei pilietiškumo nebus, tauta anksčiau ar vėliau pasmerkta sunykti, būti integruota į kitas kultūras. Norėtųsi iš pačių mokinių rimtesnio požiūrio į pilietiškumą.

Jo taip pat mokomės per įvairias projektines veiklas, tik, deja, daugelis į pilietiškumą žiūri ne kaip į istoriją, lietuvių kalbą ar matematiką, bet kaip į dailę ar muziką. Tai yra pamokas, kur gali duoti sau daugiau laisvės,“ – sako Simonas.

Protmūšių organizatorius ir vedėjas

Nors mėgsta laisvalaikį leisti aktyviai – žygiuoti gamtoje, važinėti dviračiu, domisi ornitologija, tačiau šalia Simono lovos visada padėta kokia nors istorinė knyga. Štai praėjusią vasarą jis perskaitė tris tomus „Lietuvos istorijos“ apie Abiejų Tautų Respubliką ir XIX amžių. Jis pripažįsta esąs didelis istorijos gerbėjas, taip pat – protmūšių mylėtojas.

Būtent dėl šių dviejų aistrų draugai Simoną dažnai lygina su sporto komentatoriumi, TV laidų vedėju, istorinių knygų rašytojų bei protmūšių organizatoriumi ir vedėju Robertu Petrausku. Nors jiedu nepažįstami, Simonas artimiausiu metu kaip tik ketina skaityti R.Petrausko knygą „Poltava“.

Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis
Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis

Daugybę metų Simonas taip pat organizavo ir vedė protmūšius – žinoma, pats didžiausias malonumas buvo užkrauti suaugusiems žmonėms 60 klausimų per vakarą, o jie išeidami dar ir dėkoja:

„Dėl laiko stokos kol kas esu įšaldęs savo, kaip protšmūšių vedėjo, darbą, bet galbūt ateityje į tai dar sugrįšiu. Ta proga noriu perduoti didžiausius linkėjimus savo komandų nariams, kurie žaidė mano divizionuose.“

Vienas iššūkis – neišsemiamas

Simonas nesirenka lengvų kelių: jei eina į žygį, tai žiemą arba naktį, kelias paras žygiuoja ir miega miegmaišyje po brezentu, be palapinės. Jei susiruošia važiuoti dviračiu, tai daug kilometrų, miško keliais, smėlynais ir kalvomis.

„Lengvi keliai yra nuvalkioti ir išminti, o man patinka pačiam juos atrasti bei jaukintis“, – paklaustas, kodėl nuolat ieško iššūkių, sako pašnekovas.

Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis
Asmeninio albumo nuotr./Simonas Jurkštaitis

Jeigu vienam žmogui didelis iššūkis parašyti knygą, kitam – įveikti aukšto kalno viršukalnę ar numinti dviračiu tam tikrą trasą, kas šiuo metu kelia iššūkį jam?

Anot jo, būdamas 20 metų jis išsikėlė sau du iššūkius. Pirma, pamatyti, kaip atrodo profesionalus pasaulinio lygio futbolo stadionas, ir antra – būti publikuotu autoriumi. Abu šiuos iššūkius įvykdė: dukart apsilankė mylimiausio futbolo komandos „Liverpool“ „Anfield Road“ stadione, taip pat yra parašęs istorinių straipsnių, susijusių su žydų kultūra ir bendradarbiavimu su lietuviais, tad tapo ir publikuotu autoriumi. Kurį laiką didesnės svajonės neturėjo.

„Prieš kelerius metus susitvarkiau dokumentus ir pradėjau rūpintis atstatymu senos gryčios, kurią pastatė mano senelis, grįžęs iš tremties, proseneliui priklausiusioje žemėje. Tai yra mūsų šeimos istorijos dalis ir darysiu viską, kad ji atgimtų.

Mokykloje taip pat turiu tikslą – užauginti savo auklėtinius, kurie šiuo metu yra dešimtokai, ir išleisti į savarankišką gyvenimą gerus bei dorus Lietuvos piliečius. Po jų tikiuosi turėti dar vienus auklėtinius ir dar – tai yra neišsemiamas iššūkis, kaskart atnešantis naują dinamiką, patirtį bei prasmę“, – pasakoja S.Jurkštaitis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką