Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 7d. 20:15

Majai: kruvinojo saulėlydžio karalystė

Majų civilizacijos paminklai
„Shutterstock“ nuotr. / Majų civilizacijos paminklai

Pakalis. Toks buvo jo vardas, tik tada to dar nežinojau. Žvelgiau į žalią nefritinį prieš tūkstančius metų mirusio valdovo veidą galvodamas apie dangišką valdovo ramybę. Ši pomirtinė kaukė buvo pirmoji mano pažintis su paslaptinga majų civilizacija. Tiesiog privalėjau ją pažinti – kada nors.

Tas pažinimas atėjo pamažu, svaiginančiomis įspūdžių dozėmis. Pasiektas per varginančių kelionių kančią, nepatogių nakvynių tvankumą, bet su kaupu atlygintas atradimo džiaugsmu, vis rečiau sutinkamu globalizacijos, pigių skrydžių ir masinio turizmo epochoje.

Praminti ir pamiršti takai

Mundo Maya. Pasaulis, kuriame miestus, šventyklas ir observatorijas statė kumpanosiai džiunglių vaikai. Jie puikiai pažino ir savo, ir dangaus kūnus, aritmetikoje įtvirtino nulio sąvoką, sudarė stebėtinai tikslų kalendorių. Tiesa, nebuvo angelai – esant progai skerdė savo gentainius ir traiškė jaunų merginų galvas. Viskas – dievų ir protėvių garbei. Nerūpestingi kraugeriai buvo majai, bet apie viską nuo pradžių.

Geriau neužsibūkime pas actekus, nes majai – kur kas įdomesni. Ir sunkiau suprantami.

Ta vaikystėje žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ pamatyta kaukė po daugelio metų mane atvedė į Meksiką. Tai buvo pirmoji šalis, kurioje paliečiau majų civilizacijos paminklus ir sutikau jų palikuonis. Jei kada trauksite šiuo majų istorijos pažinimo keliu, turite žinoti: pirmąjį įspūdį suteiks visai kita civilizacija. Actekai. Žinoma, jei atvyksite per šios šalies sostinę. Mat jų Mėnulio ir Saulės piramidės stūkso visai netoli, Teotichuakane. Didinga, bet turistų labai numindžiota vieta. Geriau neužsibūkime pas actekus, nes majai – kur kas įdomesni. Ir sunkiau suprantami.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Actekų švento medžio kamieno dalis (kairėje)
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Actekų švento medžio kamieno dalis (kairėje)

Mūsų kelias driekiasi į pietus, kur žaliajame Jukatano džiunglių pragare virš lapijos stūkso majų šventyklų ir observatorijų bokštai. Įstabi yra Čičen Itsos piramidė, tačiau artimesnė nuo Meksiko miesto (ir viena įspūdingiausių) – Palenkė. Į šią karštą vietą atvykome dideliu autobusu, kartu su grupe tikrų turistų. Tokių, kuriuos labiau domina ne piramidės ir istorija, o suvenyrų kioskai.

1949 m. atkasta Palenkė yra didžiulė, žmonės išsibarsto tarp senųjų pastatų bei griuvėsių. Krūmuose čirškia cikados, virš galvų dūksta margaspalvės papūgos, spygauja primatai. Tačiau net labai norėdamas to jaudinančio atradimo jausmo ir čia negausi. Vos suradus gerą kadrą į jį būtinai įrioglina klegančių svečių iš Azijos būrys, paskui atbėga kelios moksleivių grupės. Balti šventyklų laiptai ir slenksčiai numindyti tūkstančių pėdų. Prieigos apaugusios suvenyrų kioskais.

O juk taip knieti truputį save apgauti. Prisimerkus apsimesti sekundei kitai, kad čia nieko nėra – tik tu ir istorija. Pasijusti archeologu, užtikusiu kažką jaudinančio ir labai seno. Tai, ko niekas kitas iki tol nebuvo regėjęs. Deja, ši privati emocija perpildytame pasaulyje – jau antikvarinė retenybė.

Tas žaliaveidis Pakalis gyveno, valdė ir mirė būtent Palenkėje. Jam buvo apie 40 metų, kai atėjo metas keliauti pas protėvius. Palaidojo valdovą Užrašų šventykloje, griaučius išpuošė nefritu – auskarai, apyrankė, žiedai. Dar vienas didelis nefrito gabalas buvo įdėtas velioniui į burną. O kad valdovui būtų lengviau keliauti anapus, per jo laidotuves paaukojo tuziną karių. Jų kaulai rasti šalia laidojimo kriptos.

„Shutterstock“ nuotr./Palenkėje puikiai išlikę bareljefai
„Shutterstock“ nuotr./Palenkėje puikiai išlikę bareljefai

Majų žyniai ne tik gerai skaičiavo, jie puikiai suvokė manipuliacijų masėmis svarbą. Būtent jiems galime ramia sąžine suversi kaltę ir dėl mūsų laikais kylančių masinių isterijų. Žinoma, susijusių su skaičiais ir datomis. Viena garsesnių – 2012 metų 12 mėnesio 21 dieną esą turėjusi ateiti ir pasaulio pabaiga. Nors tais niekais netikėjau, neatsispyriau pagundai dar sykį nuvažiuoti į majų vietas ir tą gražią dieną sutikti kažkur šalia dievybių

Daug kas majų istorijoje buvo išgalvota ir sąmoningai pripainiota. Protėvių kultas ir mirusiųjų garbinimo ritualai buvo ištobulinti iki begalybės ir karta iš kartos kruopščiai puoselėjami.

Daug kas majų istorijoje buvo išgalvota ir sąmoningai pripainiota. Protėvių kultas ir mirusiųjų garbinimo ritualai buvo ištobulinti iki begalybės ir karta iš kartos kruopščiai puoselėjami. Tarkime, Pakalio sūnui Didžioji šventykla buvo paskirta kaip tik tądien, kai prieš 1 359 540 dienų (3724 metus) buvo gimusi viena iš protėvių motinų.

Atrodytų, kam skaičiuoti dienas? Bet štai logika – jis dalijasi iš septynių majų planetų ciklų. Ir tokių užkoduotų akmeninių užrašų – toje šventykloje net 620. Paskutinė data – 835 metai prieš Kristų. Po to jie paslaptingai susirinko aukojimo durklus ir visi kažkur dingo. Amžiams. Rūmus pasiglemžė džiunglės. Civilizacija žlugo. Kas ten nutiko?

„Shutterstock“ nuotr./Užrašų šventykla
„Shutterstock“ nuotr./Užrašų šventykla

Versijų daug – nuo klimato kaitos katastrofiškų pasekmių iki kraujomaišos, išretinusios elitą. Gali būti, kad susidėjo keli lemtingi veiksniai. Šiaip ar taip, didžioji tos galingos ir toli pažengusios civilizacijos palikimo dalis vis dar dunkso užnešta žemėmis ir apaugusi aukštais atogrąžų galiūnais. Istorijos mįslės man visuomet buvo įdomios, tačiau dar labiau vertinau pažinimo jausmą, kurį dar galima atrasti kai kuriose nuošaliose majų šventyklose. Tačiau tam reikia traukti dar toliau. Žemyn, kur plyti neįžengiamos Peteno regiono džiunglės. Gvatemalą.

Pirmojo spindulio magija

Majai – didžiausia homogeniška Amerikos indėnų grupė, gyvenanti į šiaurę nuo Peru. Jų yra apie du milijonai, išsibarstę Salvadore, Hondūre, Belize, Gvatemaloje ir Meksikoje. Kai vienas guvus vaikis prie Čičen Icos piramidės pasiūlė pirkti molinę kukurūzų dievo skulptūrėlę, iš pradžių tik numojau ranka. Bet paskui atidžiau pažvelgiau į jo veidą ir atlyžau. Jis pats buvo panašus į tą kumpanosį kukurūzų dievuką. Išties, jų išvaizda beveik nesiskiria nuo tų veidų, iškaltų šventyklų sienose.

Vairuotojas, vežantis iš Gvatemalos sostinės į senovinį Antigvos miestą irgi pasigyrė turintis jų kraujo. Paskui kurį laiką net skaitai veidus spėliodamas praeivio ar pašnekovo kilmę. Pakajos ir Fuego ugnikalniai, į kuriuos užkopėme genami to paties atradimų pojūčio alkio, buvo įspūdinti. Pulsavo garais ir taškėsi lava, ant kurios net kepėme pamautus zefyrus. Tačiau didysis tikslas buvo gerokai toliau. Jei Gvatemaloje reiktų išsirinkti tik vieną vietą ir ją aplankyti, tai būtų Jo Didenybė Tikalis.

„Shutterstock“ nuotr./Tikalio piramidės Gvatemaloje
„Shutterstock“ nuotr./Tikalio piramidės Gvatemaloje

Jis – toks pat kerintis ir seniai atrastas kaip Ankoro šventyklos Kambodžoje. Populiarus turistų objektas, su aplink kaimuose pabirusiais nakvynės namais. Tačiau mes buvome apdairūs ir Tikalį užklupome taip, kaip kadaise mokė gidas Borneo saloje. Su pirmaisiais gaidžiais. Gerokai anksčiau, nei pirmo turistinio autobuso vairuotojas pramerkė akis ir užvedė variklį. Už tą ankstyvą atsikėlimą buvome dosniai apdovanoti.

Tikalis – vienas didžiausių ir geriausiai ištyrinėtų majų civilizacijos centrų. Daug statinių jau atkasta ir nuvalyta, bet didžioji dalis – vis dar po žeme ir medžių šaknimis. Kadaise jis buvo labai sunkiai pasiekiamas, dabar jau yra geri keliai ir maršrutiniai autobusai. Tiesa, lėktuvų – dar ne. Tai ir gelbsti nuo masinio antplūdžio.

Ir, žinoma, prasta Gvatemalos, kaip šalies, reputacija. Tik kad man ji visai nerūpėjo, kai pakirdome ketvirtą ryto ir pirmu reisiniu autobusu pasiekėme Tą Vietą. Pasaulis dar tik ruošėsi kasdieniam saulės pagarbinimui. Džiunglės markstėsi tirštoje migloje trindamos akis. Paukščiai šakose cypsėjo ruošdamiesi koncertui. Pirmas parko sargas neskubėdamas atrakino vartus. Mes buvome pirmi – nieko aplink.

Užlipome iki viršūnės, kad paliudytume stebuklą, kurį prieš tūkstančius metų iš to paties taško žvelgdami ta pačia kryptimi matydavo majų žyniai. Jo didenybę Saulėtekį.

Ten nereikėjo prisimerkti, kad save apgautum. Tai buvo tikrų atradimų ir tikrų jausmų kupinas rytas. Tikalis dviem. Pirmiausia pasiekėme Jaguaro piramidę. Jos papėdėje po pievą staipėsi tingūs povai, laukymės pakraščiai slėpėsi rūke. Užlipome iki viršūnės, kad paliudytume stebuklą, kurį prieš tūkstančius metų iš to paties taško žvelgdami ta pačia kryptimi matydavo majų žyniai. Jo didenybę Saulėtekį. Ir tą pačią akimirką, lyg svarbiausiam planetos dirigentui mostelėjus, džiunglės susprogo.

„Shutterstock“ nuotr./Senųjų rūmų kiemas ir observatorijos bokštas
„Shutterstock“ nuotr./Senųjų rūmų kiemas ir observatorijos bokštas

Visi paukščiai, visos cikados, turintys dievišką balsą ir visai užkimę – pratrūko savo giesmėmis. Žiedai prasiskleidė, miglos pradingo. Dar 20 minučių, ir stebuklas ištirpo naujos dienos šviesoje. Netrukus pasirodys kiti lankytojai.

Varžysimės dėl eilės lipti ant piramidžių, vietų nusifotografuoti, kęsime drėgmę ir karštį, paskui griuvėsiai taps monotoniški ir ims varginti, ateis metas grįžti. Bet išeisime nuraškę skaniausią dienos vaisių. Tą rytą, kai kartu su majų dvasiomis sutikome pirmuosius rožinius spindulius virš žalio bekraščio pasaulio. O išeidami dar sykį prigludome prie ceibos. Tokio milžiniško švento majų medžio, stūkstančio prie įėjimo į karalystę. To, kuris turi šaknis apačioje ir viršuje. Vienomis remiasi į pragarą, kitomis siekia dangaus.

Krištolo princesės sapnas

Pasaulio pažinimas ir mokslas gali žengti kartu su žvėrišku primityvumu. Kur ten žvėrišku, to nedaro net išalkę jaguarai. Tai – velniškas tamsos įdagas sieloje, kurį nešiojo visi be išimties majų žyniai. Kraugeriškas aukos troškimas ir tikėjimas, kad nekaltųjų kraujas atneš lietų, derlių, turtus ir šlovę.

Jie žaliose aikštėse žaisdavo kraujo žaidimus. Dvi atletiškų vyrų komandos mušinėdavo kietą kaučiuko kamuolį, kol pataikydavo į siaurą kiaurymę ant sienos. Nėra iki galo aišku, bet daugelis tyrėjų teigia, kad po tokių žaidynių būdavo paaukojamas būtent nugalėtojų komandos kapitonas – galva riedėdavo žemyn piramidės laiptais. O jei reikėdavo – įkandin į pintinę nukeliaudavo ir visų kitų čempionų galvos. Jei dievai paprašydavo.

Ar majai buvo žiaurūs? Jie gyveno skaičių ir prietarų pasaulyje, kuriame veikė tūkstantmečių senumo papročiai. Vienas tokių senųjų ritualų sukrėtė iki širdies gelmių. Tada, kai mus nuvedė budelio ir aukų keliu. Urvais – iš drėgnos šviesos į gelmę ir kankinamą mirtį. Nes to reikėjo alkaniems dievams.

„Shutterstock“ nuotr./Šį ritualą senovės majai vadino Apuoko šokiu
„Shutterstock“ nuotr./Šį ritualą senovės majai vadino Apuoko šokiu

Yra tokia šalis, apie kurią daug kas nėra girdėjęs. Belizas Karibų jūros pakrantėje, šalia Gvatemalos ir Meksikos. Dar viena svarbi vieta norint suprasti majų civilizaciją. Ignacio Kajo regione yra toks šiurpus urvas. Ten pateksite tik pasisamdę vietos gidą, kuris žino, ką daro (ir turi leidimą tai daryti). Ten aplink nieko nėra – net tupyklos turistams, jau nekalbant apie suvenyrų kioskus su Kinijoje pagamintomis majų kaukėmis. Tai – tikras reikalas, vienas iš tų nedaugelio, likusių šioje planetoje.

Dvi valandos kelio raudono molio keliais, tada – kažkokia apžėlusi laukymė. Instruktoriai majai kampuotais žandikauliais ir kumpomis nosimis duoda šachtininkų šalmus su žibintais ir maisto paketus. Dar valanda klampiais džiunglių takais, brendame per šaltas kalnų upes, kabarojamės į pažliugusio molio kalvas.

Pagaliau apsemtas urvas – reikia plaukti. Kažkas pokšteli šalmu į uolą, susikeikia stuktelėjęs koją į akmenį, bet kitą Stikso krantą visi pasiekia sveiki. Tamsu ir ankšta. Šliaužiame, plaukiame, kabarojamės aukštyn ir žemyn.

Urvai išplatėja, aplink stalaktitų ir stalagmitų suformuotos katedros. „Ar visi pasiėmėte kojines?“ – staiga klausia gidas ir kažkodėl žiūri į mane. Aišku, kad ne, kam man kojinės Belize? Ogi todėl, kad žemė čia šventa ir toliau eisime basi. Uolos šiurkščios, šen bei ten styro akmeninės adatėlės, bet mes einame basi. Mūsų laukia didingi reginiai.

Jie prasideda užkopus kokius 8 metrus stačiomis uolomis, kuriose kažkas kažkada paliko patogias pakopas pėdoms. Jie čia vaikščiojo dažnai, tie majai. Einame mirties keliu.

Šviečiu viršun – irgi nematau sienos. Iki viršaus – ne mažiau kaip 15 metrų. Tai aukojimų salė. Štai aukojimų likučiai. Kalcio sluoksniu padengtos puodynės, kuriose kumpanosiai žyniai nešė kukurūzus, grūdus ir šiaip visokį šlamštą mainais į gerą orą ir gausų derlių.

Už šitos salės – dar didesnė. Ir įdomesnė. Tai laikai, kai civilizaciją pradeda kamuoti nepritekliai, todėl aukos – jau kitokios. Šalia puodų – ir obsidiano peilių likučiai. Jais buvo persipjaunamos kraujagyslės nuvarvinant dievams to brangaus raudono skysčio, kurio kiekvienas nešiojamės po penkis litrus.

„Shutterstock“ nuotr./Žaidimų kamuoliu aikštė Ušmalyje (Meksika)
„Shutterstock“ nuotr./Žaidimų kamuoliu aikštė Ušmalyje (Meksika)

Kuo toliau, tuo šiurpiau. Ženklai, epochos, prasidėjusios 700 metais po Kristaus, kai baigėsi maistas, tuštėjo didieji miestai, atėjo mirtis.

Aukos būdavo žudomos lėtai, nes toks būdas labiausiai patikdavęs dievams. Dažniausiai – jauni žmonės ar net vaikai.

Kaukolės, dubens kaulai, kojų, rankų fragmentai. Aukos būdavo žudomos lėtai, nes toks būdas labiausiai patikdavęs dievams. Dažniausiai – jauni žmonės ar net vaikai. Tolimiausiame urvo kampe – trapūs griaučiai. Tai Krištolinė princesė. Paskutinė, paaukota šiame masiniame kape.

Atvesta tuo pačiu keliu, kurį ką tik įveikėme, lipusi tomis pačiomis pakopomis. Nukariautos genties vado dukra guli įrėmus tuščias akiduobes į lubas, o jos kaulai žiba kaip pabarstyti aukso dulkėmis. Auka, nepadėjusi prisišaukti lietaus, gausaus derliaus ir dievų malonės.

Kelias atgal – daug lengvesnis, nors ir tas pats, kuriuo atėjome. Niekas nepyksta stuktelėjęs galvą ar galūnę, nestabčioja fotografuoti akmeninių varveklių. Kai urvas pagimdo mus į dienos šviesą, akys kurį laiką markstosi.

Gera gyventi. Skrandis reikalauja aukos. Kepsnio su krauju.

Temos: 2 Majai Majai (tauta)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

15min iš Belgrado Sportas

E.Jankauskas apie savo ateitį: „Dar nėra tinkamas laikas apie tai kalbėti“

Aktualu

Neapsikentę meksikiečiai ragina į karavaną susibūrusius migrantus: „Nešdinkitės!“

Sportas

Agonijos pabaiga: Lietuvos rinktinė sutriuškinta Serbijoje

Interviu Kultūra

Filosofas Nerijus Milerius: arba draudžiame prievartą, arba eksponuojame ją nekritiškai

Gazas

15min renka Lietuvos verslo automobilį: 7 pagrindiniai pretendentai

„Eurolygos diena“: „Žalgirio“ kelyje dar nenugalėta CSKA su M.Jordano krikštasūniu (2/4)

15min iš Belgrado Sportas

Rinktinės saugai po istorinių rungtynių Belgrade: „Nuotaikos dvejopos“

15min iš Maskvos 24sek

Pokštais su Šaru apsikeitęs CSKA generolas įvertino „Žalgirio“ pokyčius

Pasaulis kišenėje

Kelionė Vietname: kaip autobuso keleiviai elgiasi su kelyje sutikta gyvate

Vardai

Donatui Montvydui pozavusios žmonos Veronikos nuotrauka – tarsi nuo viršelio: „Jis turi gerą akį“

Gyvenimas

Mes lygūs. Vizažistas Darius Galankovas: „Makiažas nėra moterų privilegija“

„Ginčas“: Kodėl „Žalgiris“ pralaimi namie ir nemeta tritaškių?

Verslas

Londone planuojamas išskirtinės architektūros dangoraižis

Prie Pakso buvo...

15min recenzija Kultūra

Žvilgsnio imunitetas fotografijų parodoje „11 kelionių į Afganistaną“

Vardai

Sukvietęs draugus Žilvinas Grigaitis pristatė savo kūrybos šaukštelius

Gyvi regionai

Klaipėdoje Audrius Bružas pasijuto it dūzgiančiame avilyje

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: duona „kvepiantys“ daugiabučiai Žirmūnuose

Aktualu

Jogailaičių kulinarinis paveldas, arba Kaip Jogaila rengėsi lašiniais atsigavėti

Gyvenimas

Perspėja: reklamose „stebuklingai“ padedantys vaistai gali sugadinti sveikatą

Naujienos

15min iš Belgrado Sportas

E.Jankauskas apie savo ateitį: „Dar nėra tinkamas laikas apie tai kalbėti“

Aktualu

Neapsikentę meksikiečiai ragina į karavaną susibūrusius migrantus: „Nešdinkitės!“

Sportas

Agonijos pabaiga: Lietuvos rinktinė sutriuškinta Serbijoje

Interviu Kultūra

Filosofas Nerijus Milerius: arba draudžiame prievartą, arba eksponuojame ją nekritiškai

Gazas

15min renka Lietuvos verslo automobilį: 7 pagrindiniai pretendentai

„Eurolygos diena“: „Žalgirio“ kelyje dar nenugalėta CSKA su M.Jordano krikštasūniu (2/4)

15min iš Belgrado Sportas

Rinktinės saugai po istorinių rungtynių Belgrade: „Nuotaikos dvejopos“

15min iš Maskvos 24sek

Pokštais su Šaru apsikeitęs CSKA generolas įvertino „Žalgirio“ pokyčius

Pasaulis kišenėje

Kelionė Vietname: kaip autobuso keleiviai elgiasi su kelyje sutikta gyvate

Vardai

Donatui Montvydui pozavusios žmonos Veronikos nuotrauka – tarsi nuo viršelio: „Jis turi gerą akį“

Gyvenimas

Mes lygūs. Vizažistas Darius Galankovas: „Makiažas nėra moterų privilegija“

„Ginčas“: Kodėl „Žalgiris“ pralaimi namie ir nemeta tritaškių?

Verslas

Londone planuojamas išskirtinės architektūros dangoraižis

Prie Pakso buvo...

15min recenzija Kultūra

Žvilgsnio imunitetas fotografijų parodoje „11 kelionių į Afganistaną“

Vardai

Sukvietęs draugus Žilvinas Grigaitis pristatė savo kūrybos šaukštelius

Gyvi regionai

Klaipėdoje Audrius Bružas pasijuto it dūzgiančiame avilyje

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: duona „kvepiantys“ daugiabučiai Žirmūnuose

Aktualu

Jogailaičių kulinarinis paveldas, arba Kaip Jogaila rengėsi lašiniais atsigavėti

Gyvenimas

Perspėja: reklamose „stebuklingai“ padedantys vaistai gali sugadinti sveikatą

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką