Paulius ir Ieva Martinkaičiai į Filipinus išskrido vasario 27-ąją. Tai buvo jau anksčiau suplanuota jų kelionė, kurios atsisakyti jie nenorėjo. Nors tuo metu pasaulyje jau buvo paskelbta ekstremali situacija, tačiau karantino ribojimų dar nebuvo, skrydžiai – vyko.
„Kai išvykome iš Lietuvos, mūsų šalyje dar nebuvo registruota nė vieno COVID-19 atvejo. Išvykome ramiai. Kitą dieną, kai jau buvome Katare, buvo paskelbta apie pirmąjį atvejį Lietuvoje“, – sakė Ieva ir Paulius.
Atostogavo dvi savaites
Poros atostogos turėjo tęstis tris savaites. Dvi iš jų buvo skirtos Filipinų saloms pažinti ir aktyviam laikui, o paskutinioji savaitė – pasyviam poilsiui.
„Darėme daugybę dalykų. Nardėme su rykliais, šokinėjome nuo krioklių, keliavome po salas. Paskutinė savaitė turėjo būti vienoje iš salų ir tiesiog ilsintis. Tačiau paskutinę tos antrosios savaitės dieną gidas pasakė, kad nuo rytojaus viskas užsidaro, nebus teikiamos jokios su turizmu susijusios paslaugos.
Iš ryto feisbuke buvau perskaičiusi, kad užsidaro Filipinų sostinė, neįleis turistų. Pamaniau, kad tai gandai. Bet iš tiesų taip ir buvo. Tai buvo kovo 13 diena“, – pasakojo Ieva.
Pasak Pauliaus, situaciją sunkino neapibrėžtumas, nes Filipinų prezidentas vis keisdavo savo sprendimus: „Ir vis sužinai kokią naujieną. Buvo, kad situacija keitėsi kas 15 minučių. Patys vietos gyventojai apie prezidentą sakė, kad tai žmogus, kuris labai dažnai kaitalioja savo nuomonę.“
Tad po dviejų savaičių kokybiškų atostogų ir vietoj planuotos trečiosios savaitės prasidėjo Ievos ir Pauliaus kelionė namo.
Įsigijo bilietus į Lenkiją
Filipinų valdžia paskelbė, kad kovo 19-oji yra paskutinė diena, kai iš šalies skrenda lėktuvai, o kovo 15-oji – paskutinė diena, kai galima patekti į Filipinų sostinę Manilą. Be to, pasiekė žinios, kad užsidaro ir Kopenhagos, per kurią pora turėjo grįžti, oro uostas.
„Mes pradėjome ieškoti būdų, kaip grįžti atgal, supratome, kad iki 15 dienos mums sostinės nepavyks pasiekti. Nuolat bendravome su kitais saloje atostogavusiais ir į namus vykstančiais lietuviais, dalijomės informacija. Tad maždaug žinojome, kokia situacija oro uostuose: viskas užkišta, bilietų nėra.
Pradėjome ieškoti skrydžių atgal ne iš Manilos, o iš Cebu salos, kurioje taip pat yra tarptautinis oro uostas. Į Lietuvą galimybės skristi nėra, į Latviją – nėra. Tačiau radome bilietus į Varšuvą, kuriuos ir nusipirkome“, – pasakojo kauniečiai.
Su visais daiktais stovėjome oro uoste ir galvojome, ką daryti.
Įstrigo saloje, iš kurios išvykti – sunku
Kovo 15 d., kai iš Cebu salos buvo numatytas skrydis, jau pakeliui į oro uostą Ieva ir Paulius sužinojo, kad savo sienas uždaro Lenkija, iš kurios kauniečiai turėjo pasiekti namus.
„Neturėjome tuo metu pasirinkimo, atrodė, kad Lenkija, Europa, ir jau būsime beveik namuose. Atvykome į Cebu oro uostą, prisiregistravome. Iš salos turėjome skristi į kitą Filipinų salą, iš jos – į Singapūrą ir iš ten per Dubajų į Varšuvą“, – pasakojo kauniečiai.
Tačiau iš Cebu salos atskridus į Mindanao salą paaiškėjo, kad skrydis iš čia į Singapūrą atšauktas.
„Su visais daiktais stovėjome oro uoste ir galvojome, ką daryti. Ši sala – visai ne turistinė. Jokio plano, kaip grįžti atgal. Žinojome tik tiek, kad mūsų bilietai, kuriuos turėjome, nebegalioja, nes pusė šalių užsidarė. Visas nuplaukė. Atsiradome saloje, iš kurios išsikapstyti sunku“, – kalbėjo Ieva.
Tada Paulius susisiekė su Didžiosios Britanijos agentūra, iš kurios pirko bilietus, tačiau jokios pagalbos ar sprendimo jiems nebuvo pasiūlyta.
„Žinojome tiek, kad situacija pasikeitė, ir mums reikia pasiekti sostinę Manilą iki kovo 18 d., nes 19 d. iš ten – paskutiniai skrydžiai“, – sakė Paulius.
Skrydžiai iš Manilos oro uosto vyko tik tarptautiniai ir tie, kurie suplanuoti iš seniau, tačiau į pačią Manilą patekti buvo vienintelis kelias iš kito tarptautinio oro uosto, iš jo vis važiavo turistams skirti autobusai tiesiogiai į Manilą: „Tuos bilietus iš Mindanao salos mes taip ir pirkome ne į pačią Manilą, o į netoliese esantį oro uostą Clark International, kad iš ten galėtume išvykti į Manilą.“
Būkit Filipinuose kur tik norit, bet tik ne šitoje saloje.
Tačiau, kai Ieva ir Paulius nusipirko vietinį skrydį iš Mindanao salos, jis irgi buvo atšauktas. Nors rizikuojant, kad bus atšaukiami ir vėlesni skrydžiai, teko pirkti bilietus vėl, nes kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Artimiausias skrydis į Clark International oro uostą buvo po kelių dienų.
Sala turistams nerekomenduojama
Mindanao saloje Ieva ir Paulius apsistojo viešbutyje. Abu nutarė, kad iš pat ryto važiuos į oro uostą aiškintis, ar po kelių dienų numatytas skrydis nebus atšauktas.
Kitos dienos rytą, pakeliui į oro uostą, Ievą ir Paulių sustabdė vietos kariai: „Nes šalis užsidarinėja, Filipinuose apskritai daug rimčiau buvo žiūrima į situaciją dėl koronaviruso nei Lietuvoje. Jie situacijai suvaldyti pasitelkė kariuomenę, kariai stabdė visus, reikalavo bilietų, be kurių draudžiama patekti į oro uostą.“
Dar viena staigmena kauniečių laukė pačiame oro uoste. Paaiškėjo, kad neįvyks ir antrasis skrydis, į kurį Ieva ir Paulius jau turėjo bilietus.
„Įdomiausia, kad mobiliojoje programėlėje vis dar buvo galima pirkti bilietus į tą skrydį. Labai nesąžininga, kai bendrovė prekiauja bilietais į skrydį, kuris neįvyks.
Žinojome, kad šalies oro linijos dar tikrai vykdys vietinius skrydžius, tad radome veikiantį jų kioskelį, nusipirkome bilietus į dar kitą Filipinų salą, iš kurios buvo galima patekti į tarptautinį oro uostą, esantį netoli sostinės Manilos.“
Oro uoste Ieva ir Paulius susipažino su pora iš JAV, Naujojo Džersio. Jie taip pat buvo įstrigę Mindanao saloje ir neseniai bendravę su JAV ambasada.
„Jiems ambasadoje pasakė: būkit Filipinuose kur tik norit, bet tik ne šitoje saloje, nes čia didžiausias terorizmas. Šalis išties turi bėdų su terorizmu, turistų grobimais, o ši sala yra laikoma pavojingiausia“, – pasakojo Paulius.
Pasiūlė skrydį į Vokietiją
Galiausiai Ievai ir Pauliui pavyko pasiekti salą, iš kurios galima nuvykti į sostinę.
„Mūsų planas buvo pernakvoti tame salos miestelyje, o iš ryto važiuoti į Kataro oro linijų biurą oro uoste, laukti prie jų biuro ir reikalauti, kad pakeistų skrydį. Taip ir padarėme. Prie biuro laukėme nuo 6 valandos ryto iki 15 val.
Ne mes vieni, tokių, kaip mes, buvo daug. Kai kurie žmonės prie oro linijų biuro tiesiog nakvojo. Turistų srautas buvo nežmoniškas, nes tai buvo paskutinė vieta, iš kurios galima pasiekti Filipinų sostinę. Pats oro uostas yra maždaug tokio dydžio kaip Karmėlavos“, – kalbėjo kauniečiai.
Tačiau, kai galiausiai pavyko patekti į Kataro oro linijų biurą, paaiškėjo, kad bilietų darbuotojas pakeisti negali. Kol laukė, Ieva kelias valandas su oro linijų atstovais bandė susisiekti telefonu, bet nesėkmingai.
Bandėme aiškinti, kad esame ES piliečiai ir Vokietija mus turi įsileisti, bet tam, kuris tikrino, nerūpėjo.
„Tada aš atsisakiau išeiti iš jų biuro ir pasakiau, kad padėtų susisiekti su bendrovės atstovais. Kaip tik tuo metu į biurą atėjo kita darbuotoja. Ji bilietus ir pakeitė, tačiau skristi į Lietuvą galimybės nebuvo. Mums pasiūlė skrydį į Vokietiją“, – kalbėjo Paulius.
Prie autobuso – grūstis
Sutuoktiniai juokauja: kai gavo bilietus į Vokietiją, jiems liko nedidelė smulkmena – nusigauti iki sostinės Manilos, iš kur ir buvo skrydis į Vokietiją.
„Pats oro uostas, kuriame mes buvome, buvo suorganizavęs tokią paslaugą – pervežti turistus, kuriems reikėjo į Manilą. Dėl karantino reikalavimų autobuse sodindavo po vieną. Tačiau prie autobuso laukė, grūdosi apie 500 žmonių. Eilė, visi susispaudę“, – juokėsi kauniečiai.
Manilą Ieva ir Paulius pasiekė apie 20 val. vakaro, o skrydis į Vokietiją – kitą dieną apie 23 val.
„Bevykdami sužinojome, kad Vokietija uždaro sienas. Tačiau, jei esi Europos Sąjungos pilietis, keliauji tranzitu, įleis“, – sakė Ieva.
Iš Vokietijos Miuncheno oro uosto kauniečiai turėjo skristi į Frankfurtą, o iš jo – į Vilnių. Netruko ateiti dar viena žinia – skrydis iš Frankfurto į Vilnių atšauktas. Tai reiškė, kad iš Manilos poros gali tiesiog neišleisti.
„Išskrendant iš Filipinų, patikrina tavo bilietus, mato tavo kelionės tikslą ir klausia, kaip tu grįši iš Vokietijos namo. Tu jiems turi įrodyti, kad turi bilietus ir tik tada leidžia į lėktuvą“, – pasakojo Paulius.
Paprašė padiktuoti skrydžių numerius
Registruojantis skrydžiui iš Manilos į Miuncheną poros iš tiesų paprašė pateikti kitus bilietus, įrodyti, kad jie juos turi.
„Mes bandėme aiškinti, kad esame Europos Sąjungos piliečiai ir Vokietija mus turi įsileisti, bet tam, kuris tikrino, nerūpėjo. Jis prašė parodyti bilietus, o mes juk žinojome, kad mūsų vienas skrydis atšauktas“, – sakė pašnekovai.
Tačiau net ir bilietų parodymo neužteko, nes tada kauniečių buvo paprašyta padiktuoti skrydžių iš Vokietijos numerius.
„Supratau, kad jei oro linijų bendrovės atstovas suves tuos numerius į sistemą, pamatys, kad skrydis Vokietijoje atšauktas, o tai reiškia, kad mes liksime Maniloje. Iš lėto ėmiau jam diktuoti skrydžių numerius, bet jis galiausiai numojo ranka. Sako: tiek to, pasitikėsiu, eikit. Manau, kad dėl to, jog žmonių srautas didžiulis, jis tiesiog patingėjo patikrinti mūsų skrydžius“, – sakė Ieva.
Vienas iš pasirinkimų – keltas
Vokietiją pora pasiekė be rūpesčių. Nusileidus Miunchene teko ieškoti būdų, kaip grįžti namo.
Ieva su Pauliumi oro uoste susirado skrydžių bendrovės „Lufhansa“ biurą ir paprašė pakeisti bilietus – vietoj atšaukto skrydžio į kitą. Tuo metu į Lietuvą iš Vokietijos buvo palikta po vieną skrydį per dieną.
„Oro linijų bendrovės atstovė pasakė, kad niekuo negali padėti, bilietų į Lietuvą nėra, ir patarė iš Miuncheno skristi, kaip ir suplanuota, į Frankfurtą ir tada galvoti, ką daryti toliau.
Mes turėjome atsarginį variantą, kad jei nepavyksta gauti lėktuvo bilietų, tada mes keliaujame per visą Vokietiją į Kylio uostą ir bandome grįžti keltu. Tačiau tai reiškė, kad užtruktume dvi paras, be to, tuo metu virusas Vokietijoje buvo stipriai išplitęs, keliauti tokiu būdu nenorėjome ir saugodami sveikatą“, – kalbėjo kauniečiai.
Po pokalbio su oro linijų bendrovės atstove Ieva dėl visa ko mobiliojoje programėlėje patikrino galimus skrydžius ir bilietus. Pasirodė, kad jiems sakė netiesą: bilietų yra. Tačiau kaina vienam žmogui – 800 eurų.
„O skristi galima kad ir rytoj. Tada dar kartą atsistojau į eilę prie oro linijų biuro. Kai sulaukiau savo eilės, tiesiog paklausiau: kaip jūs galit sakyti, kad nėra, jei aš matau, kad galima nusipirkti? O man sako: gerai, keičiam bilietus. Taip mes savo rankose pagaliau turėjome bilietus į Lietuvą“, – pasakojo Ieva.
Kelionė kainavo daugiau, nei pačios atostogos
Sutuoktiniai sako, kad jų kelionė atgal kainavo daugiau nei pačios atostogos, įspūdingi skaičiai buvo ir telefono sąskaita. Tačiau pusė sumos kompensavo mobiliojo ryšio operatorius.
„Už tai jiems reiktų padėkoti. Apskritai mes už tiek, kiek išleidome grįžimui, galėjome ten likti ir pragyventi kelis mėnesius. Bet aš norėjau grįžti, reikėjo į darbą. Pagaliau tie, kurie liko, iki šiol dar negali grįžti. O mes į Lietuvą sugrįžome kovo 20 d.“, – kalbėjo Ieva.
Nors situacija pasaulyje keitėsi nuolat ir pasiekdavo vis naujos žinios apie pandemijos padarinius, savo sienas uždarančias šalis, vis dėlto panikos ar didelio nerimo, kalbant apie visą kelionę namo, nebuvo.
Tokiose situacijose žmonės susipažįsta vieni su kitais, vieni kitiems padeda.
„Aplinkui buvo daug turistų, visų situacija panaši. Į viską reagavome gana ramiai. Be to, tokiose situacijose žmonės susipažįsta vieni su kitais, vieni kitiems padeda. Visi bendrauja tarpusavyje“, – sakė Paulius.
Tiesa, turistų reakcijų buvo įvairių. Ieva ir Paulius susipažino su viena mergina, kuri profilaktiškai nuo viruso gerdavo paracetamolį, teko matyti ir verkiančių žmonių, buvo tokių, kuriems grįžti į savo šalį tapo iššūkis dėl anglų kalbos nemokėjimo.
Beje, kelionė atgal įsimintina ne tik dėl nežinios oro uostuose, atšauktų skrydžių: „Dar tokia įdomi patirtis, kad per dieną tau temperatūrą pamatuoja kokius dvidešimt kartų. Kur tik eini pro duris, ten ir matuoja.“
Pasak kauniečių, visoje šioje istorijoje yra ir gerų dalykų. Tai – naujos pažintys.
„Susipažinome su žmonėmis, kurių situacija buvo panaši į mūsų. Iš Australijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Rusijos. Su kai kuriais žmonėmis bendraujame iki šiol.
Kai strigome oro uostuose, bandėme susisiekti ir su ambasadomis Japonijoje, kuri buvo arčiausiai Filipinų, paskui – Vokietijoje. Tačiau jie galėjo pateikti tik bendro pobūdžio informaciją. Ir tai normalu. Juk mes išvažiavome patys, tad patys ir turime galvoti, kaip sugrįžti“, – sakė Ieva ir Paulius.
