Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 8d. 09:26

Susipažinkite su Aukštaitijos gamtos kontrastais: ką tikrai verta pamatyti

Lietuvos gamta
15min. koliažas / Lietuvos gamta

Keliaudami vos po vieną iš Lietuvos regionų – Aukštaitiją, aptiksite tiek skirtingų gamtos ir kraštovaizdžio atmainų, kad gali pasirodyti, jog atsidūrėte skirtinguose pasaulio kampeliuose. Čia yra visko – miškų, pievų, upių, ežerų ir senovę menančių miestelių.

Ežeringasis Ignalinos kraštas

Turbūt nėra nė vieno, kuris nėra buvęs prie Ignalinos rajono ežerų, kurių čia skaičiuojama per šimtą, tačiau dažnas iš jų žino vos keletą pagrindinių. Asalnų ežeras, pietryčiuose besiribojantis su Lūšių ežeru, poilsiautojus vilioja vingiuotais 19,5 km ilgio aukštais krantais, plačia įlanka ir trimis salomis. Ežero ilgis – 4,8 m, didžiausias plotis – 1,7 km.

Norintiems pasimėgauti šio ežero ir jį supančių miškų ramybe šiaurinio kranto terasoje įrengta automobiliu pasiekiama Asalnų stovyklavietė. Iš šiaurės stovyklavietę supa stačiašlaitė kalva. Lankytojų patogumui stovyklavietėje įrengti lauko stalai su suolais, lauko tualetas, laužavietės.

Aukštaitijos nacionalinio parko nuotr./Asalnai
Aukštaitijos nacionalinio parko nuotr./Asalnai

Čia drąsiai gali sustoti ir vandens sporto mėgėjai. Kadangi beveik visi regiono ežerai susieina, sugalvotas žiedinis 40 km dviejų dienų vandens maršrutas baidarėmis arba kanojomis, kuris prasideda nuo Palūšės. Yra tik vienas nepatogumas – tarp Dringio ir Baluošo ežerų nėra vandens susisiekimo, todėl 1,5 km atstumą vandens transporto priemones reikia pervežti arba pernešti. Nenorintieji vargti gali tuo pačiu keliu grįžti atgal ir vėlgi apsistoti stovyklavietėje.

Ši atokvėpio vieta įeina į 17 km ilgio 7 val. trunkantį pėsčiųjų žygio maršrutą po Aukštaitijos nacionalinį parką, kuris prasideda Palūšėje, o baigiasi Ginučiuose. Didžiąją maršruto dalį sudaro miško keliukai, takeliai ir žvyrkelis.

Aukštaitijos nacionalinio parko nuotr./Ignalinos krašto ežerynas
Aukštaitijos nacionalinio parko nuotr./Ignalinos krašto ežerynas

Šio žygio metu praeisite Palūšės paplūdimį ir toliau keliausite palei Lūšių ežerą iki Meironų kaimo. Pakeliui galite apžiūrėti medinius stogastulpius – 14 medinių skulptūrų, kuriomis 1977 m. tautodailininkai įamžino gamtos grožį bei Ignalinos krašto legendas.

Pavyzdžiui, skulptūra „Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena. Keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.

Rūtos Strakšaitės nuotr./Asalnų pušis – garsi savo šakotumu
Rūtos Strakšaitės nuotr./Asalnų pušis – garsi savo šakotumu

Keliaudami toliau pasieksite atokvėpio vietą prie Asalnų ežero. Netoliese – pačioje Asalnų ežero pakrantėje – auga didinga pušis vingiuotomis šakomis, kurios kamieno apimtis – 3,7 m, aukštis – 24 m, amžius – apie 300 m. Kelią pušies link nurodo už stovyklavietės esanti nuoroda.

Dar vienas lankytinas maršruto objektas – Puziniškio piliakalnis, o už jo – etnografiniai Salos I ir Salos II kaimai. Kaimelis išsiskiria savo unikalia architektūra ir išplanavimu, todėl čia įsteigtas Salų kultūrinis rezervatas. Iš XIX a. išliko tik pirkia ir svirnas.

Pėsčiomis į Salas galima patekti ir nuo Ladakalnio, liepteliu perėjus ežerus. Legendomis apipintas Ladakalnis – tai žinomiausia apžvalgos vieta Aukštaitijos nacionaliniame parke. Kalnas virš jūros lygio iškilęs 176 metrus. Nuo Ladakalnio atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai.

Norintiems tiesiog pabūti miške

Ne mažiau gamtos grožybių ir kitoje Aukštaitijos pusėje, arčiau Panevėžio. Noriškių miškas labiausiai tinka tiems, kurie nori visiškai pailsėti nuo civilizacijos ir tiesiog pabūti gamtoje. Šiam tikslui puikiai tinka Noriškių miško poilsiavietė, dekoruota medžių kamienų tvorele. Čia įrengta erdvi šiuolaikiška pavėsinė, aplink išdėstyti lauko baldai – suolai, stalai, šiukšliadėžės, yra laužavietė.

Ši atokvėpio vieta tinka ir vandens pramogų mėgėjams. Mišku teka net dvi upės – Juosta ir Babrungas. Jomis siūloma keliauti baidarėmis, kajakais, plaustais.

Žaliosios girios poilsiavietė
Žaliosios girios poilsiavietė

Arčiausias šalia esantis miestelis – Raguvėlė. Čia XVIII a. pabaigoje iškilo klasicistiniai reprezentaciniai rūmai. Sovietmečiu dvaras nusavintas, XX a. pabaigoje grąžintas paveldėtojams.Tai Komarų dvaras, kuriame anksčiau buvo bitininkų mokykla, vėliau – Raguvėlės pagrindinė mokykla, o 1998 m. dvare įsikūrė Komarų šeimos paveldėtojai.

Komarų dvarą sudaro didelis 19 pastatų kompleksas, išsidėstęs palei upę. Į pastatų kompleksą įeina spirito varykla, koplyčia-mauzoliejus, du mūriniai svirnai, malūnas, žirgynas, kumetynas, daržinė, kluonas, arklidė, karvidė ir kt. Taip pat per upę nutiestas vadinamasis „beždžionių“ tiltas.

vikipedija.lt nuotr./Komarų dvaras Raguvėlėje
vikipedija.lt nuotr./Komarų dvaras Raguvėlėje

Jeigu iš šios vietos nuspręsite keliauti Anykščių link, apsilankykite Troškūnų girininkijoje įrengtame muziejuje, kuriame pamatysite miško gyvūnų, augalų ir vabalų kolekcijas ir galėsite pasivaikščioti šalia esančiu miško pažintiniu taku, pasigrožėti turtinga augmenija bei 500 metų senumo ąžuolu. 2,5 hektaro plote auga 85 medžių rūšys ir prie kiekvieno augalo yra lentelė su lietuvišku bei lotynišku pavadinimu.

Važiuodami toliau pasieksite Liūdiškių piliakalnį, kuriame III–V a. stovėjo medinė gynybinė pilis, ir Palatavio piliakalnį, kuris datuojamas XIII–XIV a. Remiantis rašytiniais šaltiniais, jis siejamas su Mindaugo pilimi Latava, kurioje Mindaugas 1253 m. ir 1260 m. parašė du dovanojimo aktus. Kadangi 1253 m. aktas išduotas karūnavimo proga, piliakalnis taip pat siejamas su Mindaugo karūnavimo vieta.

Įstabaus grožio Nevėžio kraštas

Pasukę į vakarinę Aukštaitijos pusę, pasieksite Krekenavos regioninį parką, garsėjantį nuostabiais Nevėžio vaizdais. Viena gražiausių vietų – Nevėžio slėnyje atsiverianti Murmulių atodanga. Čia galite ne tik paganyti akis, bet ir pailsėti bei pasistiprinti atsineštu lauknešėliu.

Atodangos aukštis – 9 m, ilgis palei upės vagą – 60 m. Nuo šlaito atsiveria puikus upės vingio vaizdas.

J.Auglio nuotr./Murmulių atodanga
J.Auglio nuotr./Murmulių atodanga

Norintiems pasižvalgyti po apylinkes detaliau, sudaryti specialūs pėsčiųjų ir dviračių maršrutai, atskleidžiantys Aukštaitijos gamtos grožį ir krašto įdomybes. 1,6 km pėsčiųjų pažintinis takas Nevėžio upės slėnyje vingiuoja tarp senvagių, per pavasario potvynio metu užliejamas pievas ir Gringalių miško pakraščiu. Pažintiniame take įrengtas medinis 6 metrų aukščio apžvalgos bokštas, dviračių stovai, suolai, informaciniai stendai. Iš apžvalgos bokšto atsiveria panorama į Nevėžio slėnį.

O štai 26 kilometrų trasa siūlo apsilankyti tradicinių amatų centre Upytės kaime, išvysite tūkstantmetę istoriją skaičiuojantį Upytės piliakalnį, kitaip dar vadinamą Čičinsko kalnu ir garsėjantį padavimais apie nedorėlį poną Čičinską ir nugrimzdusį jo dvarą, apie kurį esą byloje piliakalnyje esantis įdubimas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nevėžis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nevėžis

Čičinsku ilgainiui virto nuo XVI a. pabaigos Upytėje gyvenusių bajorų Sicinskių garsiausias atstovas Vladislovas Sicinskis. Jo nekentė lenkų bajorija, o kaip reformatą prakeikė ir katalikų kunigai. Pasakojama, kad ponas liepdavęs baudžiauninkui medyje kukuoti ir jį nušaudavęs, skriaudęs moteris, o kartą į bažnyčią įjojęs raitas.

Taip pat verta užsukite į istorines Naujamiesčio karaimų, pakviestų į kraštą dar Vytauto Didžiojo laikais, kapines, aplankykite ne tik Marmalių atodangą, bet ir išskirtinės išvaizdos Kalnelio daugiakamienę pušį. Mistinių pojūčių mėgėjus turėtų sudominti Nevėžininkų koplyčia, kurioje, anot vietinių, dingsta telefono ryšys ir vaidenasi raganos bei kiti mistiniai personažai.

Krekenavos regioninio parko nuotr. /Pašilių stumbryno ir laisvėje gyvenantys stumbrai
Krekenavos regioninio parko nuotr. /Pašilių stumbryno ir laisvėje gyvenantys stumbrai

Dviračiu galima išbandyti 55 km trasą, tiesa, neasfaltuotais keliukais, kurioje gausu lankytinų objektų – 25 m aukščio apžvalgos bokštas, Pojūčių takas, pažintiniai Senvagių ir Girinio takai, Murmulių atodanga, akmuo Rapolas, Pašilių stumbrynas. Ne veltui regioninio parko gamtos simbolis – stumbras. Pirmoji jų pora čia buvo atgabenta 1969 m. Dabar beveik 20 stumbrų gyvena Pašilių stumbryne, o dar 20 klajoja laisvėje.

Trečias būdas susipažinti su šiuo kraštu – maršrutas baidarėmis Nevėžiu. Jis tęsiasi apie 30 kilometrų. Nevėžis pasižymi keista savybe – teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, o Lietuvos Vidurio žemuma žemėja šiaurės pusėn.

Poilsis unikaliame draustinyje

Norintiems pabėgti nuo civilizacijos taip pat verta pasižvalgyti ir po netoliese esantį Žaliosios girios biosferos poligoną. Taip vadinamos saugomos teritorijos, kuriose atliekama gamtos stebėsena. Šis valstybinis botaninis-zoologinis draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti būdingas Vidurio Lietuvos lygumų miško augalų bendrijas ir gyvūniją (ypač siekiant išlaikyti juodojo gandro, vapsvaėdžio ir žvirblinės pelėdos populiacijas).

Taip pat tai vienas iš septynių Lietuvos miškų, kuriuose vykdoma lūšių populiacijos ir jų buveinių būklės stebėsena bei apsauga. Jų čia iš tiesų yra – apie tai byloja aptikti pėdsakai.

Karsakiškio girininkijos nuotr./Žaliosios girios poilsiavietė
Karsakiškio girininkijos nuotr./Žaliosios girios poilsiavietė

Populiariausia atokvėpio vieta miške – Žaliosios girios stovyklavietė „Kopa“. Tai lankomiausias rekreacinis objektas, įkurtas žemyninės kopos šlaite. Turistus traukia kalvotas kraštovaizdis, sausas pušynas ir patraukli poilsiavietės įranga. Šalia didelės pavėsinės įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės, mašinų stovėjimo vieta, sūpynės, tualetas.

Nors poilsiavietė yra miško gilumoje, ji pasiekiama automobiliu. Apsistoję čia turėsite visas galimybes pasinerti į savo gausa stebinančių miško turtų tyrinėjimą bei pakvėpuoti sveiku ir švariu pušyno oru.

vikipedija.lt nuotr./Obelių malūnas
vikipedija.lt nuotr./Obelių malūnas

Ar girdėjote apie Obelių miestelį?

Atsidūrę netoli Rokiškio, būtinai apsilankykite Obeliuose. Ši miestelis įsikūręs nuostabioje gamtos vietovėje, apdovanotoje slėniais, upių ir ežerų kloniais. Manoma, kad jo pavadinimas kilęs nuo gausybės čia iki šiol augančių obelų, kurios pavasario žydėjimo metu grožiu nenusileidžia sakuroms. Todėl nieko keista, kad didžiausia miestelio šventė – rugsėjį švenčiama „Obelinė“, kurios metu vyksta įvairiausi renginiai, žaidimai konkursai, mugės ir kitos pramogos.

Miškingos vietovės bei krištolinio skaidrumo Obelio ežero vanduo stebino visus čia apsilankiusius, todėl Lietuvos bajorai mėgo čia būti. Manoma, kad pirmasis dvaras čia iškilo XIII a. Šias žemes valdė Giedraičiai, Tiškevičiai ir Petkevičiai. Po jų dvarą XIX a. antrojoje pusėje įsigijo Reinoldas Tyzenhauzas, kuris buvo žinomas kaip meno ir muzikos mecenatas. Didikas rūpinosi, kad Obelių bažnyčioje būtų muzikuojama ir giedama lietuviškai.

Rokiškio turizmo informacijos centro nuotr./Poilsiavietė Obelių parke
Rokiškio turizmo informacijos centro nuotr./Poilsiavietė Obelių parke

Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras sudegė, tačiau iki šiol yra likęs parkas. Jame lankytojų svetingai laukia Obelio poilsiavietė prie Rastupio upelio. Atokvėpio vietoje įrengti mediniai suoleliai, penkios pavėsinės, trys tilteliai per Rastupio upelį, sanitariniai mazgai, turistiniai informaciniai ženklai, automobilių ir dviračių aikštelės, sutvarkyti šaligatviai. Taigi pačiame miestelio centre sukurtos puikios sąlygos tiek pasivaikščiojimui, tiek poilsiui.

Apkeliauti ir geriau pažinti Lietuvą kviečia „Maxima“.

Daugiau stovyklaviečių rasite čia.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką