Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 1d. 19:11

Teisėjo mantiją į kalnus iškeitęs 60-metis teisininkas: „Užkopę visad sugiedame himną“

Bronius Varsackis Tian Šanio bazinėje stovykloje
Kęstučio Baleišio nuotr. / Bronius Varsackis Tian Šanio bazinėje stovykloje

Alpinizmo aristokratas – taip save pristato šiemet 60-metį atšventęs Bronius Varsackis. Lapkričio 1-ąją visiems laikams nusimetęs teisėjo mantiją, jis nusprendė dar labiau atsiduoti savo pomėgiui – kalnams. 10 maratonų gyvenime įveikęs, dviračiu į darbą Kauno apylinkės teisme vykęs pašnekovas prisipažįsta: jo gyvenimo viršūnė – žmonos Audros vardu pavadintas kalno „smaigalys“ Pietvakarių Pamyre.

„Tokio renginio dar nebuvo“, – vieną lapkričio mėnesio vakarą prisipažino Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos darbuotojos. Tą vakarą B.Varsackis, tik ką paskelbęs apie dešimtmetį besitęsusios teisėjo karjeros pabaigą, surengė 3 valandas trukusią paskaitą, kurios metu dalijosi mintimis apie ilgametį savo pomėgį – alpinizmą.

„Kiek Lietuvoje yra alpinistų? Nemanau, kad alpinistų daug. Kai teko bendrauti su šalies vadove, ji irgi gyrėsi, kad yra buvusi kalnuose. Bet jai paaiškinau, kad kalnų turizmas ir alpinizmas – du skirtingi dalykai.

Mano nuomone, daug kalnistų, o tikrų alpinistų gal šimtą surinktume (su visais veteranais). Deja, niekaip neprisiveju veteranų. Kai pradėjau alpinizmą, trisdešimtmečiai save laikė veteranais, kai tapau trisdešimtmečiu, veteranais buvo laikomi keturiasdešimtmečiai, dabar aš nelaikomas veteranu, nes kopiu į kalnus, o veteranais laikomi septyniasdešimtmečiai. Aš nepykstu“, – patikino B.Varsackis.

Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis ant Materhorno viršūnės
Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis ant Materhorno viršūnės

Paklaustas, ar amžius alpinizmui – ne riba, ir kiek metų dar žada kopinėti, pašnekovas ėmė pasakoti apie 84-erių metų japono ir 85-erių metų nepaliečio varžytuves, kuris užlips į Everestą ir bus seniausias alpinistas, įkopęs į kalnus.

„Kodėl nebūti jų varžovu? Žinau vyriausią lietuvį, kuris kopia į kalnus. Šiemet ekspedicijos į Tian Šanį metu pirmą įkopimą į Lietuvos ir Kirgizijos draugystės viršūnę atliko alpinistas, kuriam lapkričio 10 dieną sukako 78 metai. Tai Vilius Šaduikis“, – įdomų faktą pateikė B.Varsackis.

Apie kalnus jis gali kalbėti tiesiog nesustodamas. Daug ir ilgai, o svarbiausiai – įdomiai, su ugnele akyse.

Kalnuose aš nuo 1980 metų. Po dešimtmečio sužinojau, kad tapau Lietuvos alpinizmo čempionu. Pats to nežinodamas.

„Kalnuose aš nuo 1980 metų. Tuo metu studijavau tuometiniame KPI. Fakulteto, buvusio Kęstučio gatvėje, fojė pamačiau skelbimą apie alpinistų klubą. Kadangi klubo adresas buvo Kęstučio g. 7, t. y. visai šalia fakulteto, užsukau pasidomėti. Po metų važiavau į alpinistinę stovyklą Kaukaze. Pirmoji įveikta viršūnė – Pik Lokomotiv (3 859 m) Adirsu slėnyje.

Po dešimtmečio sužinojau, kad tapau Lietuvos alpinizmo čempionu. Pats to nežinodamas. Už Brolių Bajorų viršūnę (5 596 m), kurią įveikėme 1984 metais. Bajorai buvo šaunūs alpinistai. Vienas jų mirė kalnuose. Tai vienas iš įspūdingesnių įrašų mano, kaip alpinisto, CV. Per tą pačią ekspediciją 1984-aisiais pirmieji įkopėme ir į aukščiausią Lituanikos viršūnę (6 004 m). Du mėnesius šioje ekspedicijoje praleidome.

Be to, buvau pirmas, įkopęs į Audros viršūnę (5 449 m) (vadovavo ekspedicijai – aut. past.). Kodėl ji taip vadinasi? Nes tai mano žmonos vardas. Nebuvo rusiškuose kataloguose ši viršūnė registruota tuomet, tad oficialiai įteisino Audros pavadinimą.

Pamenu kildavo diskusijos: kaip mes, lietuviai, nuvažiavę kitur, galime pavadinti viršukalnes lietuviškais vardais? Ar tai nereiškia, kad okupuojame, šiuo atveju, Pietvakarių Pamyrą, Šachdaros/Vachano kalnagūbrį? Pamenu, vienas kirgizas sako, koks skirtumas, kaip jūs ją pavadinate, aš vadinu ją savaip. Man Audros viršūnė – mano gyvenimo viršūnė“, – šyptelėjo B.Varsackis, atskleidęs intriguojančią detalę – kartais alpinistai kalnuose randa aukso.

Į žymųjį Monblaną (4 810 m) Prancūzijos Alpėse (aukščiausias Europos Sąjungos kalnas) Bronius įkopė net penkis kartus: tris kartus – vienui vienas, be palydos.

„Pirmą kartą kopiau su čekais. Dėl užklupusios pūgos turėjome šaltą nakvynę gelbėtojų namelyje. Prieš įkopimą niekas negalvojo, kad teks nakvoti, todėl nebuvome pasiėmę nei pakankamai šiltų rūbų, nei palapinių. Naktis buvo tikrai labai šalta ir ilga. Skambinome iš namelio gelbėtojams, o šiems tik rūpėjo, ar yra kas iš Rytų Europos. Jei yra, ar drausti. Žadėjo tik ryte atvykti paimti, bet pasakėme, kad tuomet jau ir patys būsime nusileidę. Kopiau į Monblaną ir su lietuviais, ir vienas. Per mažai adrenalino, todėl pradėjau kopti vienas“, – paaiškino B.Varsackis.

Jis prisipažino, viršūnių neskaičiuojantis, tačiau pabrėžė, kad alpinizmas visada buvo prioritetas. Pagal aktyvumą pašnekovas savo meilę kalnams suskirstė į du aktyvius etapus. Pirmasis – nuo 1980 iki 1990 m. Tai labai aktyvus laikotarpis, kasmet po 4–5 viršūnes per išvykas. Tuo metu lietuviai dažnai organizuodavo ekspedicijas į kalnus. Vėliau dešimtmetį B.Varsackis atidavė šeimai – augino dvi dukras, baigė mokslus Vilniaus universitete.

„Tuomet sekė dešimtmetis brandaus (kultūrinio) alpinizmo po vieną, kelias viršūnes (bet už tai kokias!) kasmet. Taigi daugiau kaip penkiasdešimt įkopimų turėtų būti. Pirmą dešimtmetį daugiausia buvo sportiniai-techniniai įkopimai, t. y. daug uolinių, trumpų, bet sudėtingų maršrutų. Šiame amžiuje daugiausia mėgaujuosi brandžiu (kultūriniu) alpinizmu. Kodėl jis brandus? Todėl, kad Vakarų Europoje. O čia iki maršrutų – traukinukai, maršrute patogumai (viešbučiai, aptarnavimas). Jokio sunkaus darbo. Viskas savo malonumui.

Didžiuojuosi visais įkopimais, didžiuojuosi, kad sieloje esu alpinistas, bet labiausiai – visais įkopimais į lietuviškas viršūnes, Aviceną, Materhorną, Monblaną“, – savo, kaip alpinisto, dosjė nubrėžė pašnekovas.

Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis, nusileidus nuo Materhorno viršūnės
Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis, nusileidus nuo Materhorno viršūnės

Sąskaitoje – 8 lietuviškos viršūnės

Aukščiausia B.Varsackio įveikta viršukalnė – Avicena Centrinėje Azijoje (7 134 m). Tai aukščiausias Trans-Alajaus kalnų taškas, antras pagal aukštį Pamyro kalnas. Jis driekiasi ant Tadžikijos ir Kirgizijos sienos.

Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis ant Avicenos (Lenino) viršūnės
Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis ant Avicenos (Lenino) viršūnės

„Tai buvusi Lenino viršūnė. Į ją kopiau 1987 m. Prieš 20 metų ten buvo žuvusios 8 tarybinės alpinistės. Kur jos sugebėjo ten žūt, nesuprantu iki šiol. Nėra labai sudėtingas ar labai lengvas maršrutas. Buvo prašymų jau tais laikais, kad nukeltų – užlipi ir nukelia. Išties perkrauta viršūnė. Plati, kaip stadionas, gali bėgioti. Lipome net nesusirišę į ją.

Tiesa, kopiant į Aviceną, įrenginėjant tarpinę stovyklą, kilo audra, o aš sugalvojau, kad reikia grįžti į bazinę stovyklą. Pasilikusiems tarpinėje stovykloje pasakiau, kad einu į bazinę stovyklą, bet ryšio su bazine stovykla nebuvo, todėl jie nežinojo, kad aš grįžtu. Prasidėjo audra, pūga, stiprus vėjas. Naktį pasiekiau Avicenos ledyną, audra nurimo, bet pasiklydau. Mėnesienoje klaidžiojau iki ryto, bet bazinę stovyklą suradau. Tyliai įlindau į savo palapinę. Ryte visi buvo nustebę, iš kur atsiradau“, – vieną pavojingiausių akimirkų kalnuose pateikė Bronius.

O ar būna linksmų nutikimų kalnuose?

„Viskas kalnuose linksma. Pradžios stovyklose visi mėgsta gąsdinti naujokus. Vakare prie laužo teko išgirsti pasakojimą apie juodąjį alpinistą, kuris ateina nakčia ir pražudo alpinistus. Tą pačią naktį, miegant palapinėje, kolega alpinistas mane pažadino ir mes pamatėme einantį juodąjį alpinistą: beveik šešių metrų, susikūprinusį. Galvoju, kad mes sumažėjome iki 50 cm ir pasislėpėme palapinės kertelėje. Vėliau paaiškėjo, kad instruktorius ėjo, kur nykštukai pėsti eina“, – nusijuokė pašnekovas.

Įkopęs B.Varsakis ir į Nemuno (4 650 m), M.Mažvydo (4 565 m), Vilniaus universiteto (4 565 m), Panevėžio (4 500 m) viršūnes. Pirmas įveikė A.R.Vanago viršūnę (4 598 m) Kirgizijoje. Jo ekspedicijų CV įrašytas ir kopimas į Materhorno viršūnę (4 478 m) Šveicarijos Alpėse. O kiek dar mažiau žinomų, bet ne ką mažiau įspūdingų viršukalnių.

Naktį pasiekiau Avicenos ledyną, audra nurimo, bet pasiklydau. Mėnesienoje klaidžiojau iki ryto, bet bazinę stovyklą suradau.

„Kas iš lietuvių įlipa į 5 lietuviškas viršūnes, gauna specialų ženklą. Pas mane sąskaitoje – 8 viršūnės. Yra tokių, kurie įkopė ir į 10 lietuviškų viršūnių.

Labiausiai norėčiau papasakoti apie šiemetinę išvyką į Kirgizijos kalnus. Pasiūlė kopti į lietuviškas viršūnes. 100 jų. Aišku, niekas tiek oficialiai neįveikė, tačiau slėnyje lietuvių grupių netrūko. Ledynas, kur buvome, neturi pavadinimo. Visas kalnagūbris – lietuviškos viršūnės. O kol pasakosiu apie ekspediciją, supažindinsiu ir su alpinisto įranga bei buitimi kalnuose. Mane vadina alpinistu aristokratu. Suprasite, kodėl“, – nusijuokė kalnų mylėtojas, ant stalo dėdamas savąją kuprinę.

O ar yra planuose numatyta svajonių viršūnė?

„Visų alpinistų svajonė – Everestas. Ne išimtis ir aš. Tam ruošiuosi visą alpinistinį gyvenimą: užsiimdamas alpinizmu, bėgdamas maratonus, dalyvaudamas triatlono ir kitokiose varžybose“, – patikino B.Varsackis.

Pasiteiravus, ar tiesa, kad teisėjo darbą anksčiau laiko jis baigė dėl to, jog trūko laiko alpinizmui, pašnekovas patikino, kad iš teisėjų gretų pasitraukė, nes pajuto, kad darbas neteikia malonumo.

„Dirbsiu malonesnį darbą – padėsiu žmonėms advokataudamas. Mane stebina aplinkinių reakcija į mano pasirinkimą. Netgi kolegos teisėjai neįsivaizduoja, kad galima savo noru (ne į pensiją) išeiti iš tokių gerų (!?) pareigų“, – nusijuokė B.Varsackis.

Tenka ant kupros nešti 43 kg

Kaip teigia pašnekovas, kad gyvenimas kalnuose būtų optimalus, reikia pasiimti „maišelį“ su inventoriumi. „Maišelis“ sveria 32 kg. „Gera vokiška dešrelė“, – taip ją pristato pats alpinistas.

„Žmona, pamačiusi, kiek kraunuosi daiktų į pristatymą, metė repliką, kad pusę namų žadu išsivežti. Lietuviai šiaip esame gudrūs. Dalį ant savęs inventoriaus susidedame. Rankinis bagažas, beje, būna sunkesnis už pagrindinį, registruojamą. Ką matote čia dabar – tai viskas, kas skirta kopimui, jokių asmeninių daiktų, maisto – tik inventorius. Paskutinės ekspedicijos metu teko susimokėti už viršytą svorį. Ir dujų balionėlio nepraleido“, – patikino B.Varsackis.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Susitikimas su alpinistu Broniumi Varsackiu
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Susitikimas su alpinistu Broniumi Varsackiu

Šiųmetė ekspedicija prasidėjo rugpjūčio 4 d. ir tęsėsi iki 18 d. Komandą sudarė 8 žmonės, iš kurių viena – mergina, Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionė. Ji pirmą kartą vyko į kalnus, galiausiai apsirgo, tad didžiąją laiko dalį po lietuviškas viršūnes kopinėjo, kaip teigia Bronius, 7 samurajai.

„Asmeniškai po 5 viršūnes suvaikščiojome. Labai daug. Puikus oras pasitaikė. 3 senukai buvome, pora vidutinio amžiaus ir jaunesnių. Lydinys titano ir proto. Svajonių komanda: Kęstutis Baleišis, Mantas Rimkus, Arūnas Varneckis, Girvydas Kulakauskas, Marius Liauteris, Vytautas Zinkevičius ir Ieva Marija Malinauskaitė. Techniškai ir fiziškai pasiruošę visi. Nė karto nelipę kartu. Du komandos nariai turi po 4 vaikus“, – pristatė jis.

„Šiais laikais norint tapti alpinistu užtenka nusipirkti bilietą. Nueini prie kalno, įlipi ir viskas, viską jau žinai. O anais laikais reikėdavo stovykloje išbūti. Visi pirmieji alpinistai perėjo tą pačią alpinistų virtuvę. Sovietiniais laikais patys ir visą inventorių kurdavome. Anksčiau į ekspedicijas traukiniais, konteineriais siųsdavome daiktus. Dabar jau lėktuvais vykstame. Viskas keičiasi.

Apie pusdienį keliauji iki ten, kur jau arklys nebegali eiti. Dedi ant savęs kuprinę ir neši. 43 kg. 4 valandas teko nešti.

Šių metų mūsų kelionė prasidėjo nuo Karakolo miesto Kirgizijoje. Ilgai važiavome. Kilome į kalnus su vietiniu transportu, pravažiuojančiu nepravažiuojamus kelius. Atvykome iki stovyklos. Nuo stovyklos automobiliai nebevažiuoja – neša arkliukai. Apie 50 dolerių už arklį. Apie pusdienį keliauji iki ten, kur jau arklys nebegali eiti. Dedi ant savęs kuprinę ir neši. 43 kg. 4 valandas teko nešti. Iki pirminės stovyklos. Nuo jos prasideda tikrasis alpinizmas.

Su tomis kuprinėmis, kai atsisėdi pailsėti, tai pats jau nebepakyli – reikia, kad kas padėtų. Beje, kalnuose nuolaidų nėra, nėra ir diskriminacijos – moterys nešasi sunkias kuprines pačios. Pats prisikrovei, pats ir tempk“, – patikino B.Varsackis.

V.Sinkevičiaus nuotr./Kopimas ledo siena
V.Sinkevičiaus nuotr./Kopimas ledo siena

Dvivietėje palapinėje gali tilpti ir 8

Pirmiausia, ką reikia padaryti atvykus į stovyklą, pasistatyti palapinę.

„Palapinę kalnuose turi pats vienas susidėti. Greitai ją susidedi. Ypač jei oras baisus, skubi, kad turėtum, kur įlįsti. Šiemet man pasimaišė protas ir nusprendžiau, kad reikia gyventi vienam. Kiti protingai dviese gyvena, tad ir nešamus daiktus pasidalija. Sakau, aristokratas, – šyptelėjo pašnekovas. – Mano dvivietė palapinė atlaiko pūgą, vėtrą. Išbandyta. Miegoti joje – malonumas. Gali maršrute tilpti ir 8 žmonės. 1,8 kg sveria. Viena iš lengvesnių palapinių.

Taigi miegojau joje vienas. Kai dviese miegi, pagal komandą turi verstis. Naudoju paklotą – skleidžia net šilumą. Ir iš lietuviškos anties pūko pagamintą „koją“. Iki vidurio užsitempi, užsidedi pūkinę striukę. Šilta. Mažiau ta „koja“ vietos už visą miegmaišį užima. Pamenu, senais laikais tik vatiniai miegmaišiai, sveriantys po 20 kg, būdavo. Kolegos siūdavosi iš burinės ar parašiutinės medžiagos miegmaišius.“

Lietuviai, anot jo, išradingi, kažką vis susikurdavo patys. Štai Kauno tekstilės institutas gamindavęs medžiagą parašiutams. Iš jos Bronius ir kolegos sovietiniais laikais palapines siūdavosi.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Susitikimas su alpinistu Broniumi Varsackiu
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Susitikimas su alpinistu Broniumi Varsackiu

Rytas kalnuose, pasak B.Varsackio, prasideda kavos puodeliu.

„Kavos negeriu, gaminu arbatą. Kaip karys, kiekvienas alpinistas turi turėti puodelį ir šaukštą. Be šaukto tu – ne kareivis ir ne alpinistas. Peilio gali ir neturėt – lašinio atsikąsi. Gertuvė mano – lyg maišelis, užtenka sukąsti dantimis ir bėga. Vandenį sėmėmės iš ledyno, tik toks nepatogumas, kad per naktį užšaldavo. Beje, kalnuose viskas sterilu. Nukrito maistas, pasikėlei, suvalgei. O kai suvalgai košę, išplauni indą su arbata. Iš pradžių du indus naudojau. Kam?“ – nusijuokė Bronius, pademonstravęs kalnuose užfiksuotą stalo, nukrauto kelių rūšių lašinukais ir 8 rūšių duona, nuotrauką.

Maistą ekspedicijos nariai, anot jo, suneša į vieną vietą, susikuria bendrą valgyklėlę. Paskiriamas ir maisto viršininkas, kuris suskaičiuoja viską net gramais.

„1984 m. ekspedicijoje maistas sugebėjo dingti. Būna ir taip. Ar aukštai veikia dujiniai degikliai? Veikia ir 5 km aukštyje, jei nesušlampa“, – paaiškino kalnų mylėtojas.

Bazinė stovykla, anot jo, kuriama 4 km aukštyje. Kartais susiduriama su sunkumais kvėpuojant.

„Šįkart bent po vieną naktį visi dusome. Nežinai, kodėl tai vyksta. Atsisėdi, viskas gerai, tik atsiguli, dūsti“, – stebėjosi B.Varsackis.

Viskas skaičiuojama virvėmis

Ekspedicijos metu labai svarbūs yra batai. Pašnekovas savuosius dėvi jau du dešimtmečius.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Susitikimas su alpinistu Broniumi Varsackiu
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Susitikimas su alpinistu Broniumi Varsackiu

„Dviem numeriais didesni, bet vis tiek kenčiu. Kartais šąla pirštai, nes kiek spaudžia. Anksčiau galėdavai tik kaliošus užsidėti. Tarybiniais laikais būdavo ir tokie pakaustyti batai trikoniai, tiksliau, pasityčiojimas iš batų. Merginai su jais reikėdavo net padėti žingsnį žengti. Kaukšėdavo. Įsivaizduokite, kai 30 žmonių su tokiais pakaustais per akmenis eidavo. Ne tik didžiulis garsas, bet ir žiežirbos lėkdavo. Neduok Dieve, sausa žolė. Bet nekilo gaisrų“, – alpinizmo dabartį su praeitimi toliau lygino B.Varsackis.

Ant batų jis užsideda ir vadinamuosius bachilus – kad sniego, smėlio į vidų nepribirtų. O kur dar ledkirtis, apraišai, šalmai, karabinai, batų pakaustai „katės“, akiniai, lazdos... Į pačią viršūnę, anot Broniaus, lipama su 3–4 kg sveriančia kuprine.

„Kalnuose viskas skaičiuojama virvėmis. Viena virvė – 50 metrų. Šiemet, pavyzdžiui, įveikėme 10 virvių ilgio uolos sieną. Apsauga kalnuose reikalinga ne tik tam, kad būtum apsaugotas, bet kad kitas būtų saugus. Žinojimas, kad jei aš apsisaugosiu, tai ir draugas bus apsaugotas, padeda. Girdi, kur eina kieti alpinistai – skamba karabinai. Lyg avių banda“, – nusijuokė B.Varsackis.

Pasak jo, tarp alpinistų galioja taisyklė – maršrute negali palikti nieko: nei savo, nei svetimo.

90 proc. nelaimių kalnuose įvyksta dėl žmogaus klaidos. Kalnai nežudo.

„90 proc. nelaimių kalnuose įvyksta dėl žmogaus klaidos. Kalnai nežudo“, – kalbėdamas apie pavojus, pabrėžė B.Varsackis.

Raštelis konservų dėžutėje

Alpinistas prisipažįsta, įkopus į sniego ir ledo viršūnę, užplūsta adrenalinas.

„Kai pasako, kad įkopiau ten ir ten, paklausi, o kur įrodymai? Kaip įrodyti? Užkopus iš akmenų yra daroma krūvelė, į ją įdedamas koks indas, pvz., konservų dėžutė. Į ją įdedamas raštelis, kuriame „Aš, toks ir toks, buvau užlipęs“. Anksčiau į stovyklą dar reikėdavo nukelti anksčiau buvusiojo raštelį. Nėra raštelio, tai ir nebuvai. Vakaruose būna knygos paliktos, kryžius su dėkliuku rašteliui.

Tiesa, ne visur eina palikti raštelį. Kur ledas, pvz., ant Monblano, raštelių nėra – ten visi paveiksluojasi įkopę į viršūnę. Štai įveikę M.Mažvydo viršūnę aptikome 1979 m. pirmųjų lietuvių įkopėjų raštelį. Pirmųjų raštelių judinti nevalia“, – patikino B.Varsackis.

Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Komanda ant Nemuno viršūnės
Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Komanda ant Nemuno viršūnės

Stovėdami viršukalnėje, jie visuomet sustoja ratu ir sugieda himną. Sudėtinguose maršrutuose niekas nefotografuoja ir nefilmuoja – nenori tapti našta kitiems ekspedicijos dalyviams.

„Ką veikiu laisvalaikiu kalnų stovykloje? Sprendžiu sudoku, šachmatais prieš kompiuterį žaidžiu. Tik kažkodėl visad pralaimiu. Klausausi muzikos. Mano įkroviklis, lempa pasikrauna ne tik nuo saulės, bet ir šviesos. Visi tokių pavydėjo. Kalnų aristokratas“, – nusijuokė B.Varsackis.

Įdomu, ar ir pašnekovo šeimos nariai – kalnų mylėtojai? B.Varsackis prisipažįsta, kad su žmona susipažino per alpinizmą, tačiau ji į kalnus nekopia – tik palydi, laukia apačioje su blyneliais.

„Grįžtu, puotaujame“, – šyptelėjo Bronius.

Būtent žmona paskatino jį įkopti į vieną gražiausių Europos kalnų – Materhorno viršūnę Alpėse.

Užkopus iš akmenų yra daroma krūvelė, į ją įdedamas koks indas, pvz., konservų dėžutė. Į ją įdedamas raštelis, kuriame „Aš, toks ir toks, buvau užlipęs“.

„Pamenu, klausiau tuomet žmonos: „Aš juk vienas, kaip užlipsiu?“. Mažai kas iš lietuvių ant šio kalno buvę, nes painus. Lengva pasiklysti. Tačiau žmona surado alpinistų klubą, paprašė man palydos. Ėjau su palydovu, kuris jau 91 kartą lipo. Nenorėjau, bet atsidūriau ant tos viršūnės. Viena dukra taip pat bando laipioti. Iki viršūnės neina – iki pusės įkopia, ir viskas. Mano šeima mėgsta kalnus, bet iš papėdės.

Ne visi pamėgsta kalnus, ir kalnai pamėgsta ne visus. Žmonėms ne tik sunku prisipažinti meilę, bet ir pripažinti, kad nesi mylimas. Per gyvenimą esu sutikęs daug žmonių kalnuose, šalia jų, toli nuo jų, bet žinančių kalnus. Daug jų deklaravo, rodė, įtikinėjo meilę kalnams, bet tiesiog plika akimi matėsi, kad jie ne kalnistai, kalnai jiems svetimi, netgi nemalonūs.

Paprastai naujokams patariu: išvažiuok į kalnus ne vieną kartą (bent jau porą), pabūk juose, pabūk vienas kalnuose. Gal kalnai tavęs nepriims. Blogiausia (baisiausia), kai žmogus nenori pripažinti, kad jis nemėgsta kalnų, nepamilo jų, jie jo nevilioja, o bando visiems parodyti, kad jis labai mėgsta (myli) kalnus. Svarbiausia neužmiršti, kad kalnai buvo ir bus, o jūsų gyvenimas vienas“, – nusišypsojo Bronius.

O į kokią viršūnę jis patartų įkopti visiems?

„Svajojantiems apie kalnus – į Juozapynę. Bet kurį asmenį, pažinusį kalnus, besivadinančiu alpinistu ar širdyje esančiu alpinistu (kalnistu), labiausiai žavi tiesiog kalnai, visi kalbai. Man žavios net paprastos uolos, net dirbtinės sienelės, pvz., Miegančiuose drambliuose. Man pakanka tiesiog nuvažiuoti į kalnus, juos pamatyti, pajausti“, – ką reiškia meilė kalnams, atskleidė alpinistas.

Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis su komanda ant Vilniaus universiteto viršūnės
Broniaus Varsackio asmeninio albumo nuotr./Bronius Varsackis su komanda ant Vilniaus universiteto viršūnės

Baigęs teisėjo karjerą jis prisipažino dar labiau atsiduosiantis alpinizmo karštinei. Tiesa, darbo neatsisako – sugrįš prie advokatūros, kuria užsiėmė dar prieš tapdamas teisėju.

„Ką man reiškia alpinizmas? Daug. Tai gyvenimo dalis. Ypatingai – ne kalniečiui. Visus metus ruošiesi: psichologiškai, fiziškai. Jaunystėje tai buvo iššūkiai. Dabar – būtinybė: pasikrauni emociškai visiems metams. Aš mėgstu kelti sau iššūkius. Vien tam, kad save išbandyčiau. Į Monblaną lipau vienas, kalnuose skridau parasparniu, leidausi draftingu. Šiemet šokau parašiutu iš keturių kilometrų aukščio. Kalnuose pasikrauni adrenalino“, – patikino B.Varsackis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką