Tai Betliejaus žvaigždės šventė, bet, kaip paprastai Lietuvoje, visos mūsų tradicijos persipynusios. Kaip yra iš tikrųjų, „Žinių radijui“ padėjo išsiaiškinti etnologė Gražina Kadžytė.
„Karaliai karūnuoti, vainikuoti, o šventės yra geros tada, kai mes jas gražiai pradedame ir kilmingai pabaigiame“, – sakė etnologė.
G. Kadžytė taip pat akcentavo, jog riebiąsias kūčias išgalvojo XXI amžiaus apsirijėliai, mat senovėje tai turėjo visiškai kitokią šventės prasmę.
„Senovėje vaikščiodavo genties pasiųsti atstovai. Jie apvaikčiodavo savo bendruomenės namus ir juos palaimindavo. Ir dabar yra išlikęs užrašas, kurį mes brėžiame ant durų staktos. Mūsų vyresnieji ar seneliai, parsinešę šventintą kreidą iš bažnyčios, įbrėžia tris kryželius ir tris raides +K+M+B – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras (kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą reiškia išminčiaus šventumą – Red.).
O anksčiau tai padarydavo tie iškilmingieji trys karaliai, kurie apvaikščiodavo namus. Dar paberdavo grūdų, kad tuose namuose nieko netrūktų. Tos trys raidės visų pirmiausia reiškia lotynišką palaiminimą“, – pasakojo G. Kadžytė.
O to, anot etnologės, reikia tam, kad pro duris neįeitų blogis.
„Žmonės duris ženklina tam, kad pro jas neįeitų blogis, piktoji dvasia. Tai tarytum namų užraktas. Bažnyčioje girdėjau nuostabią mintį, kad jeigu žmonės duris pažymi šiuo ženklu, tai turėtų būti ir dvasios ženklas. Ženklas, kad šių namų durys yra atviros tiems, kam reikia paguodos, pagalbos. Žmonės, kurie pasiruošę padėti visiems. Tai gerumo, dosnumo, dalinimosi ženklas“, – pasakojo G.Kadžytė.
