Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 3d. 16:20

V.Vikutauskas: kodėl Kaune vis dar stovi paminklas išdavikui, skundikui Petrui Cvirkai?

Vikas Vikutauskas
Asmeninio albumo nuotr. / Vikas Vikutauskas

Tai nebus diskusija už keliasdešimt tūkstančių eurų. Aš nesu pats istorikas ar lietuvių literatūros nagrinėtojas, nors su Petro kūriniais bei lietuvių literatūra yra tekę susidurti. Taip pat mano sovietinių laikų prisiminimai apsiriboja tik miglotomis iškarpomis iš nykios to meto buities bei nesibaigiančių eilių prie dabar, atrodytų, savaime suprantamų produktų. Aš negaliu sau kabinti medalių už dalyvavimus pasipriešinimo judėjimuose, prie kokių nors slaptų popierių prieigos taip pat neturiu. Esu paprastas gyventojas ir iš to paprasto gyventojo perspektyvos norėčiau pakalbėti šiek tiek apie Petrą Cvirką.

1990 metais Kaune, Vienybės aikštėje, kur dabar šiltuoju metų laiku laksto riedlentininkai, kur traukia dienos pietų į vietines maitinimo įstaigas aplinkinių ofisų darbininkai, buvo nuverstas Lenino paminklas.

Tai buvo pirmas kartas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Susirinko žmonės, užmovė Leninui ant kaklo trosą ir jį nuvertė. Na, jau aiškiau tikriausiai negalėjo būti, kad sovietinis režimas skaičiuoja paskutines dienas, nes dar prieš kelerius metus už tokius dalykus būtų nemažai dalyvių iškeliavę į tolimas griežto režimo kolonijas ar iš arti susipažinę su baudžiamosios psichiatrijos metodais. Buvo aišku, kad žmonės nori laisvės ir išsivalyti nuo raudono mėšlo, kuris pusę amžiaus buvo aplipęs šalį.

Po to virto daugiau leninų, virto keturi komunarai, iš Kubinkos muziejaus išsinešdino prie VI forto stovėjęs IS-2 „išvaduotojų“ tankas, lupo žmonės žvaigždes bei kūjus su pjautuvais nuo įvairių pastatų fasadų. Norėjosi apsivalyti, išsikuopti ir pradėti viską iš naujo. Tačiau kai kurie dalykai visgi praslydo pro akis ir liko iki pat šių dienų riogsoti matomose vietose.

Vienas tokių yra rūstaus žvilgsnio vyriškio biustas vos keli šimtai metrų nuo tos vietos, kur 1990 metais pirmasis visoje Sovietų Sąjungoje nuvirto Leninas. Donelaičio gatvėje, prie pat Vaikų literatūros muziejaus, garbingoje vietoje stovi paminklas aktyviam kolaborantui, skundikui ir vienam iš tų, kurie parvežė „Stalino Saulę“.

Viko Vikutausko nuotr./Petro Cvirkaus paminklas Kaune
Viko Vikutausko nuotr./Petro Cvirkaus paminklas Kaune

Petras Cvirka nebuvo naivus kvailelis, kaip kad būtų galima pavadinti kartu su juo į Maskvą skridusią poetę. Jis buvo tikras okupacinės valdžios administracinio aparato darbštuolis, jo parašas yra ant popierių, kuriais oficialiai Lietuva tapo Sovietų Sąjungos dalimi.

„Liaudies atstovai! Pačią pirmąją dieną, kai tik Lietuvos liaudis, padedant herojiškai Raudonajai Arminai, nubloškė nuo savo kūno siurbėlišką smetoninę priespaudos, paniekinimo ir darbo žmonių išnaudotojų valdymą, iš plačiausių Lietuvos dirbančiųjų masių pakilo nepaprasta džiaugsmo ir dėkingumo banga Sovietų Sąjungai, jos išmintingai, taikingai politikai, nešančiai tautoms išsilaisvinimą“, – kalbėjo Cvirka. Na, o po to buvo dešimtys tūkstančių ištremtų, sušaudytų, nukankintų žmonių ir pusę amžiaus trukusi okupacija.

Jis ne tik rašė sovietinę armiją bei „draugą Staliną“ šlovinančius straipsnelius, dar jis skundė kolegas už antisovietinius įsitikinimus, informaciją perduodamas tiesiai saugumo tarnyboms.

Tokiam žmogui stovi paminklas už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kurioje pirmą kartą visoje Sovietų Sąjungoje snukiu į žemę nuvirto Leninas.

Taigi tokiam žmogui stovi paminklas už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kurioje pirmą kartą visoje Sovietų Sąjungoje, pirmas iš kelių, o gal ir keliolikos tūkstančių, snukiu į žemę nuvirto Leninas. Leninas, aišku, tik simbolis, jis tokia butaforija. Jis nėra susisukęs žemaūgis senis ožio barzdele, o toks titanas spinduliuojantis pasitikėjimą savimi ir užtikrintumą, rodydamas kryptį, kuria toliau judės nesibaigiančios revoliucijos ordos. Dabar juokingas, o kažkada toks baimę keliantis ir nekenčiamas, toks bronzinis mitas.

O Petras Cvirka yra tikras ir realus. Petras Cvirka pas mus pergyveno leninus ir „tankus išvaduotojus“. Išdavikas ir skundikas toliau sau ramiai stovi prie Vaikų literatūros muziejaus ir nežinau, ką ten daro, tikriausiai įkvepia ateities kartas, savo auklėtojų ar lietuvių kalbos mokytojų atvestas pasidomėti vaikų literatūra. Tik reikėtų pagalvoti, kokį pavyzdį jis ten rodo savo buvimu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką