Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 30d. 10:59

Vilnietė Indrė kuria išskirtinius advento vainikus: „Kas galėjo pagalvoti, kad viskas prasidės nuo voverės“

Indrės Trukšinaitė ir jos kurtas vainikas
Asmeninio archyvo ir E.Ovčarenko nuotr. / Indrės Trukšinaitė ir jos kurtas vainikas

Artinantis žiemos šventėms vilnietė Indrė Trukšinaitė po darbų skuba kuo greičiau grįžti namo. Tada ji atsidaro drabužių spintą ir iš aukščiausios lentynos nusikelia didžiules dėžes. Moteriai jau nebereikia galvoti, ką sukurs iš jose esančių dekoracijų – ji aiškiai mato viziją. Vakarai – vienintelis laikas, kai Indrė gali skirti laiko kūrybai. Jos pomėgis – kurti advento bei kitokius proginius vainikus. Aistra, kuriai, prisipažįsta, trūksta valandų paroje.

Indrė vainikus gamina visus metus, tačiau kalėdinis laikotarpis būna gerokai intensyvesnis, kai ji miega mažai – gauna krūvas užsakymų. Gal gamintų ir greičiau bei dar gausiau, tik mažas pastebėjimas – ji nekuria dviejų vienodų vainikų.

„Galbūt ateityje paversiu šį pomėgį pagrindiniu savo darbu, o kol kas yra taip: dienomis – bendravimas su žmonėmis, intensyvus gyvenimas, o vakarais ir savaitgaliais – kūryba, savotiška meditacija ir tyla, buvimas su savimi“, – sako Indrė, dirbanti paslaugų srityje – yra vieno viešbučių tinklo pardavimų ir rinkodaros vadovė.

Jeigu reikėtų mūsų pokalbiui su Indre pridėti raktažodžius, tai būtų gal daugiau nei dvidešimt kartų nuskambėjęs žodis „idėjos“, kiek mažiau buvo minimas „laikas“ ir dar žodis „myliu“. Tačiau juos visus vienijo kalėdinė nuotaika.

Indrė kasmet apsilanko garsiojoje kalėdinėje parodoje Frankfurte. Vertina tendencijas, spalvų derinius, besidairydama analizuoja, kokios mintys jai kyla. Be to, ten gera proga užsisakyti norimų prekių. „Aš jau metų pradžioje žinau, kokius vainikus darysiu lapkritį ir gruodį“, – šypteli Indrė.

Moteris vainikus pradėjo kurti prieš daugiau kaip septynerius metus, paskui gamino draugams, o šie ją ir paskatino savo pomėgį įprasminti ir „įforminti“ – taip gimė „Indrės idėjos“.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai
Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai

Moteris yra meniškos prigimties: 12 metų lanko dailės pamokas pas gerai žinomą kitų tapybos mokytoją Eleną Voverienę, taip pat domisi fotografija, o ir iš genų dar gavusi meno dozės – Indrės mama yra baigusi floristiką ir gamina įvairius rankdarbius.

„Lankydama dailę nori nenori pastebi spalvas, kompoziciją, formuojasi požiūris į estetiką. Mokytoja Elena tvirtina, kad aš matau kitaip ir esu itin dėmesinga detalėms.

O juk aš nieko nebaigusi, nesu nei dizainerė, nei stilistė ar floristė. Aš tiesiog sugalvoju ir darau – taip, kaip suprantu“, – sako Indrė.

– Tai nežiūrite nei Youtube filmukų, nei klausiate specialistų, kaip čia padaryti geriau, teisingiau?

– Oi, ne. Viską darau bandymo būdu. Net jeigu tai ilgiau užtrunka, net jeigu klijai tris kartus atkimba, vis tiek darau taip, kaip galvoju, kad turi.

– Kiek namuose turite karštų klijų pistoletų?

– Tris. Visi skirtingoms detalėms klijuoti. Tik, beje, tos klijų lazdelės dabar pasipylė ne itin kokybiškos, tenka pavargti, palaukti ir po keliolika minučių laikyti, kol detalės prikibs. O juk dirbu ir su stiklu, ir su medžiu, ir su tekstile. Visaip nutinka.

– Prisimenate savo pirmą sukurtą vainiką?

– Kuo puikiausiai, tačiau žvelgiant iš dabarties perspektyvos, jis atrodo gana primityvus – ant vainiko pagrindo pritvirtinau voverytę, net nepapuošiau ir užkabinau tą dekoraciją ant laukinių durų. Tai buvo prieš penkerius, gal septynerius metus.

Buvo smalsu kaimynams, aplinkiniams, sulaukiau pagyrimų ir paskatinimų kurti. Tuomet niekas taip intensyviai namų nepuošė ir vainikais nesidomėjo. Taigi pasitvirtinau, kad „būtų visai nieko kada nors ir rimčiau tuo užsiimti“, tačiau daugiau ir nekūriau.

Po kelerių metų tylos mane pramušė – nuo lapkričio pabaigos, kada oficialiai startavau, iki gruodžio pabaigos sukūriau apie 200 vainikų. Nežinau, kaip išgyvenau, nes miegodavau po 2–3 valandas. Buvau tiek beprotiškai prisisakiusi dekoro detalių, tiek idėjų virė galvoje, kad tiesiog nesveikai sėdėjau ir dariau, diena iš dienos, negailėdama savęs visiškai.

Esu su yla ir ranką prasivariusi. Kliuvo delnui gerokai. Teko važiuoti į ligoninę greitai skiepo nuo stabligės. Pristabdė gyvenimas, nes pati sustoti ir pasakyti „ne“ nemokėjau. Mokausi.

– Indre, veikiausiai sunku pasakyti, kiek laiko kuriate vainiką?

– Tikrai įvairiai – vieną galiu tris dienas kurti. Tarkim, kaštonus ant 35-40 cm skersmens vainiko klijavau tris valandas! Ir tai tik kaštonai, o kur kiti elementai, jei tokių sugalvoju?

Su gilėmis – kita istorija: jų kepurytės krenta, o pats „kūnelis“ yra tarsi vaškinis, sunkiai limpa. Žodžiu, tikrai yra ką veikti.

Kantrybė, disciplina ir darbas yra pagrindiniai dalykai, kurie mane tobulina.

– Jūsų socialinių tinklų paskyrose esančios nuotraukos labai estetiškos, matosi, kad tikrai skiriate tam laiko – kad vainikas gražiai atrodytų. Veikiausiai, kai aistra įtraukia, tai ir telefono ieškojote tokio, kurio kamera būtų gera?

– Būtent! Nes tai labai svarbu, be to, pati esu šiek tiek lankiusi fotografiją. Negalėčiau pateikti bet kaip, man labai svarbu vaizdas. Net fotografuoti sukūrusi vainiką iškart negaliu: išeinu į darbą – dar tamsu, grįžtu – jau tamsu. Todėl fotografavimui skiriu savaitgalius.

Esu su yla ir ranką prasivariusi. Kliuvo delnui gerokai. Teko važiuoti į ligoninę greitai skiepo nuo stabligės.

Aš turiu minčių milijoną, bet tiesiog fiziškai nespėju. Štai vakar parašė moteris, kad nori penkių vainikų Kalėdoms. Ir negaliu tiesiog taip imti ir daryti, nors manimi pasitiki. Man svarbu žinoti, kokia tai šeima, kokie pomėgiai, koks interjeras.

– Kodėl?

– Mano tikslas tikrai nėra užsidirbti. Pirma, mano siekis – pasiūlyti žmonėms alternatyvą, kad jie taip masiškai ir aklai nepirktų, nevartotų tų baisių vienkartinių parduotuvinių dekoracijų. Vartokime atsakingai.

Antra, noriu, kad žmonės išmoktų derinti: jeigu eglė dirbtinė, tai gal ir dekoracija gerai būtų tokio stiliaus, jei eglė papuošta klasikiniu stiliumi, tai ir vainikas turėtų būtų ne moderno šedevras. Ta vienovė kuria bendrą namų atmosferą.

Trečia, man labai svarbu perteikti mintį, kuri būtų prasminga tik tam žmogui ar tai šeimai. Tarkim, viena draugė užsakė vainiką savo sergančiai bičiulei su angeliuku, kuris ją saugotų ir suteiktų vilties.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai
Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai

– Toks vainikas gali būti ir kaip šeimos simbolis, kuris mena istoriją, gyvenimo įvykius.

– Taip. Man svarbi prasmė, kad šeima vainiką turėtų kaip ir eglutės žaisliukus – ne vienkartinius, o saugomus, kurie netgi būtų perduodami iš kartos į kartą. Man smagu, kai žmonės atneša mano kurtą vainiką ir prašo pagyvinti, pridėti kokią nors sezono spalvą. Čia ir matau prasmę – kurti ne trumpalaikius dalykus. Tai mane be galo šildo ir džiugina.

Iki gruodžio pabaigos sukūriau apie 200 vainikų. Nežinau, kaip išgyvenau, nes miegodavau po 2–3 valandas.

– Užsiminėte apie sezoniškumą. Kokios dekoro tendencijos vyrauja šįmet? Pastebiu, kad jau kelerius metus ryški natūralumo linija – žemės spalvos, gamtos gėrybės. Ar yra dar kas?

– Aš į tendencijas žiūriu savaip – jas perleidžiu per asmeninį filtrą ir vis tiek kažką pasiūlau savo, taigi tai tampa labai subjektyviu dalyku, jei kalbame apie vainikų kūrimą.

Išties jūsų minėta gamtos, natūralumo linija yra gaji ir kasmet vis labiau įsiveši. Man ji patinka, tad irgi labai mielai kuriu vainikus, kurios puošiu natūraliomis medžiagomis – kaštonais, gilėmis, medžio tošimi, šakelėmis.

Antra tendencija, kuriai pritariu ir, beje, ji ypač tinka žiemos šventėms – balta spalva. Tyra, šventiška, asocijuojasi su sniegu, pūkais, lengvumu.

Trečia tendencija – sidabrinis, pilkas žvilgesys. Man jis natūralesnis nei auksas, labai jį mėgstu.

– Man smalsu – kai turite tiek idėjų, kaip konkrečiai vyksta prekių užsakymas internete?

– Taip ir vyksta, aistringai ir gausiai, – šypsosi Indrė. – Atsiverčiu katalogą, ten karkasai, čia dekoro elementai, ir jau iškart matau, kas su kuo derės, kokių vainikų prikursiu. Nebūna taip, kad pasiimsiu voverių, briedžiukų, stiklinių snaigių ar porcelianinių figūrėlių, o jau tada namie, kai viską gausiu, lauksiu įkvėpimo, ką čia būtų galima sukurti. Ne.

Labai aiškiai žinau viziją, o vienintelis sunkumas būna laukti siuntinio, nes jau labai knieti kurti. Beje, kai kurios mano idėjos sklando kelerius metus: labai aiškiai matau dekoraciją iš pingvinų ir eglučių, savo eilės laukia sniegenos. Vis to laiko maža.

Dar norėčiau pabandyti kurti prabangius vainikus, kur dominuotų aksomas, kaspinai, stiklas, porcelianas. Norėčiau tam labiau atsidėti.

Bet gal visko nesakysiu, nes atsiras kopijuotojų. Juokauju. Kopijuotojų nebijau, savimi pasitikiu. Net jei kas ir mėgina kurti, tai tik panašiai, bet nėra visumos.

Labai aiškiai žinau viziją, o vienintelis sunkumas būna laukti siuntinio, nes jau labai knieti kurti.

– Kaip daugelis floristų mėgina kopijuoti Mantą Petruškevičių – su gėlių gausa ir veidrodinėmis vazomis, tačiau to lengvumo, elegancijos ir prabangos efekto niekaip neišgauna.

– Net neįmanoma, juokingai atrodo. Labai vertinu Manto kūrybą, ypatingo talento žmogus. Tik kūrėjas mato aiškiausiai viziją ir tik jis gali pasakyti, kaip ir ką pasirinko ir kodėl toks galutinis rezultatas. Labai svarbi visuma, įspūdis. Čia kaip dviem moterims matuotis tą pačią suknelę – abi atrodys skirtingai.

Pati neseku nei dekoratorių, nei floristų – man pačiai, duokdie, kad tik pakaktų laiko ir energijos įgyvendinti tai, kas galvoje. O joje – begalės minčių.

– Kūrybai išeina skirti tik vakarus?

– Taip, bet ir tai būna niuansų. Aš negaliu kurti pavargusi, suirzusi, nerami. Man reikia tam tikros būsenos. Todėl niekad nepuolu prie tų dekoro dėžių, jei nėra nuotaikos. Noriu ir galiu kurti tik su džiaugsmu.

– Tai ir laidotuvių vainiko nekurtumėte, jei būtų toks užsakymas?

– Ne nebuvo, bet tikrai nesiimčiau. Ne, negaliu. Nematau jokios vizijos. Gal dėl to dvejus metus netgi sąmoningai vengiau žodžio „vainikai“ ir jo niekur nerašiau. Socialiniuose tinkluose darbus pavadindavau tiesiog „dekoracija“.

Tačiau kas nutiko? Interneto paieškoje prarandi poziciją ir srautą. Be to, rašau įrašus ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, todėl itin svarbu įvardyti tiksliai.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai
Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai

– Kur keliauja jūsų vainikai?

– Amerika, Prancūzija, Skandinavijos šalys, toliausiai nukeliavęs vainikas – į Australiją, su Lietuvos vėliava. Užsisakė lietuvių bendruomenė. O kai dirbau ankstesniame darbe, irgi susijusiame su viešbučiais, tai gavau užsakymą pasveikinti klientus ir partnerius bei paruošti mažas dovanėles į kambarius šventiniu laikotarpiu. Buvo gera patirtis kurti dideliais kiekiais.

Labai džiugina, kai mano kitoks matymas ir stilius yra kitų nuoširdžiai priimamas. Esu sulaukusi ne vieno pasiūlymo dekoruoti biurus, mokyti, kaip tai daryti, surengti darbuotojams, draugams vainikų gamybos pamokėles.

Taip pat malonu, kad žmonės suranda mane, prašydami sukurti vainiką vestuvėms ar krikštynoms. Tokie iššūkiai dar plačiau leidžia skleistis mano vaizduotei. Nors pasitikėjimo savimi man nestinga, tačiau tokie momentai jį dar labiau sustiprina.

– Kur laikote visas dekoracijas?

– Spintose. Mano namuose esančių trijų spintų antresolės pilnos dėžių ir dėžučių. Ant visų suklijuoti lapukai, užrašyta, kur kokia spalva ir kokios dekoracijos.

– Vienus dekoro elementus užsakote, o kitų turbūt prisirenkate gamtoje?

– Kaštonus, giles, kankorėžius renku ne tik aš, padeda ir draugai. Žinoma, yra jų pirkti internete, bet kaina kosminė – vienetas kainuoja 20 centų. Bet juk pati skatinu sąmoningai pirkti, mažinti vartojimą, tai man nesunku ir net smagu jų prisirinkti iš gamtos.

Mano namuose esančių trijų spintų antresolės pilnos dėžių ir dėžučių.

– Mačiau jūsų darbuose ir tošies, bijūnų vaisių, kurie itin geometriški ir gražūs kaip žvaigždės. Juos irgi renkate?

– Ir juos! O tie bijūnai nepaprasti, sumedėję. Man viena iš maloniausių vietų, kur pailsiu ir randu inspiracijų, yra įvairūs sodai ir parkai – tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Botanikos sode Kairėnuose tų bijūnų irgi ten galima pamatyti.

Mėgstu lauke vaikščioti, stebėti, ieškoti, atrasti, kas man tiktų puošybai.

Beprotiškai myliu gėles. Man patinka jų formos, spalvos, skaitau apie jas istorijas. Namuose pilna knygų ir albumų apie gėles, sodininkystę, kompoziciją, fotografiją.

O štai su džiovintomis gėlėmis yra labai keblu dirbti – jos labai šiukšlina. Jei kokį sausažiedžių vainiką padarei, tai padėk ir nejudink.

O dėl tošies… Mano tėvai gyvena Rumšiškėse, o žinote, kaip yra kaime, vienas su kitu gi artimiau bendrauja. Tai paprašiau kaimyno, jis pririnko beržų tošies, supjaustė. Be šeimos ir draugų palaikymo kažin ar aš taip aistringai imčiausi tų vainikų (šypsosi).

– Nevengiate ir dirbtinių gėlių. Tai nesikerta su natūralumo filosofija?

– Iš jų taip pat kuriu, seniau nemėgdavau. Bet dabar ir gėlių žiedus gamina tokius, kad dar reikia arčiau prieiti ar pačiupinėti, kad įsitikintum, kad tai negyvas žiedas. Esu išranki ir šiuo atžvilgiu, gal kada nors galėsiu nusipirkti gėlių, kurių, tarkim, mačiau Londone. Tai tikri stebuklai iš brangių medžiagų, šilkų… Pavyzdžiui, amarilio žiedas kainuoja 20 svarų, bet žiūri ir negali atplėšti akių.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai
Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai

– Kas labiausiai kliūva, kuriant ir skleidžiant darbus instagrame?

– Būna apmaudu, kai nuotraukos neatspindi tikrojo grožio ir faktūrų. Reikės dar gilintis, kaip fotografuoti raudoną spalvą ar aksomą. Nesimato, ko noriu, ir baigta. Yra, kur tobulėti.

Antra, man labai svarbu ne tik vainikas, bet ir į kokią dėžę įdėtas, koks popierius joje išklotas. Man viskas turi derėti iki smulkmenų. Juk kai šventės baigsis, reikės tą vainiką kažkur padėti, o kam apie tai galvoti, jei yra jam skirta dėžė? Bet ir vėl atsiranda niuansų – išauga produkto kaina.

Trečia, tikrai ilgai dirbu ties vienu įrašu socialiniuose tinkuose. Įkelti nuotrauką, sukurti jai prierašą man užtrunka 30–40 minučių. Šiuo požiūriu esu perfekcionistė, noriu, kad būtų stilingas, harmoningas profilis. Beje, instagramą užvedžiau tik pernai, feisbuke esu ilgiau.

– Indre, ar teko padaryti vainiką, su kuriuo buvo itin gaila skirtis?

– Buvo, ir ne vienas. Bet paskui pagalvojau: o tai kur aš jį dėsiu? Gi namie nekursiu muziejaus. Nors išties namuose neturiu nė vieno savo kurto vainiko.

– Populiaru sakyti – batsiuvys be batų, kirpėja – be šukuosenos? – abi šypsomės.

– Tiktai taip!

– Tačiau auskarai jūsų apvalūs, ratas visgi kažkur figūruoja. O gal net nėra poreikio namų dekoruoti savo darbais?

– Taip – nei vainikų turiu, nei savo tapybos darbais sienas puošiu. Turbūt viskuo ir taip persisotinu bekurdama. Bet eglės šaka per Kalėdas tikrai bus!

Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai
Asmeninio archyvo nuotr. /„Indrės idėjos“ – išskirtiniai I.Trukšinaitės kurti vainikai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

21:34
06:33
01:02

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką