Prieš daugiau nei dešimtmetį ji Lietuvoje pradėjo tai, ką dabar vadiname mokyklinės aprangos revoliucija. Jai sukūrus dabar jau puikiai pažįstamą prekinį ženklą „8togo“, sparčiai ėmė kisti uniformos įvaizdis, standartai, o moksleiviai pamažu ėmė suprasti, kad tai gali būti ne tik privalomas, bet ir norimas dėvėti drabužis.
Šio prekės ženklo pranešime žiniasklaidai Violeta pasakoja apie stilingos uniformos kūrimo procesą, tai, ko šiandien nori moksleiviai, ir kaip madai pavyko ateiti ten, kur jos buvo tikimasi mažiausiai.
Mada ir meilė audiniams lydėjo nuo mažumės
Violeta pasakoja, kad jos pačios kelionė audinių ir mados pasaulyje prasidėjo labai anksti, nuo dar būnant trejų sukarpytos proginės mamos suknelės. O tuomet viskas nutiko savaime.
„Visuomet labai mėgau žaisti su audiniais. Mano vaikystės namuose jų būdavo begalė. Mama itin mėgo siūti, teta puikiai megzdavo. Žaidimas su audiniais ir siūlais buvo gyvenimas. O kadangi manyje puikiai veikia ir logika, ir kūryba, jau trejų metukų žinojau, kuo būsiu. Pabaigusi inžineriją, padėjau diplomą tėvams ir nuėjau megzti ir siūti.
Būtent tuo metu kūrėsi nepriklausoma Lietuva, buvo galima verslauti, viskas tapo šiek tiek laisviau. Veikė tokios „Dailės“ parduotuvės, kurioms siūdavau, priduodavau savo kūrinius ir juos parduodavau“, – apie savo istorijos pradžią pasakoja pašnekovė.
„Tuomet gyvenime atsirado Paryžius ir „Première Vision“ parodos. Visa tai, kas anksčiau egzistavo tik žurnaluose, staiga tapo gyva. Rodos, ką tik vartei užsienietiškus žurnalus su audinių iškarpomis, kurie tau atrodė kaip lobis, o tuomet staiga pamatai, kad tai egzistuoja. Tai nėra feikas. Žmonės taip gyvena“, – juokiasi Violeta.
Mintį apie kitokias uniformas sukėlė jų nemėgęs abiturientas
„Gyvenimas – toks dalykas, kuriame viskas supuola netikėtai ir į vieną vietą“, – teigia pašnekovė, pasakodama apie daugiau nei netikėtą savo prekinio ženklo pradžią. Pasak jos, viskas prasidėjo nuo atostogų Tenerifėje, kurių metu prie to paties vakarienės stalo atsidūrė ir Kauno Jėzuitų gimnaziją baigęs vaikinas.
„Mes kalbėjomės apie verslus, gyvenimą, mokyklą. Labai daug kalbėjomės ir apie uniformas. Ir tas vaikinas tiek daug pasakojo apie tai, kokia kančia buvo uniforma. Kad jos medžiaga kaip skardinė, kad gėda apimdavo vos apsirengus. Kaip norėdavosi ją tiesiog palikti namie. Vienintelis privalumas – ši uniforma buvo nesudėvima“, – juokiasi Violeta.
Vos grįžus į Lietuvą po atostogų, jau laukė skambutis. Kitame laido gale – užklausa dėl galimybės išspręsti didžiulį galvos skausmą dėl mokyklinių uniformų, kuris kilo Kauno Jėzuitų gimnazijos bendruomenei. Ir nors tuo metu ant stalo jau gulėjo kitas projektas, nuosavas mados prekinis ženklas, buvo nuspręsta kryptį pakeisti.
Anuomet vyravęs uniformų įvaizdis neteikė jokios prasmės
Pasak pašnekovės, tradicinė uniforma, su kuria teko susidurti įžengus į mokyklinės aprangos kūrimo rinką, buvo idealus varžančios, posovietinės mąstysenos pavyzdys.
„Ta istorinė patirtis mums atnešė drausmingo apsirengimo tendenciją. Mes bijojome atrodyti ne taip, netgi apsirengti neišlygintus drabužius. Žmonės, grįžę iš Amerikos, sakydavo: „Tu įsivaizduoji, jie net marškinių nelygina! Tik užsideda ir eina. Net į susitikimą!“ – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad tai kisti ėmė tik tuomet, kai subrendome ir ėmėme vertinti savo turimą laiką.
Violeta prisimena, kad prieš kiek daugiau nei dešimtmetį uniformų rinkoje vyravusi situacija neteikė jokios prasmės ir tikrai nekėlė noro šioje srityje dirbti.
„Viskas vykdavo taip, kad mamos ar pasamdyta dizainerė mokykloje sugalvodavo uniformą, kurią užsisakyti kasmet turėdavai labai anksti, dar gegužės mėnesį. Juk siuvykla turėdavo rasti, nupirkti audinį, pasiūti drabužius. Tuomet laukdavo kelių matavimosi seansų maratonas. Visa tai buvo taip nepatogu ir neefektyvu…
O mes jau buvome pripratę prie skandinavų, su kuriais ilgus metus dirbome, taisyklių, supratome efektyvumo vertę. Juk tekstilėje siuvimo kaina skaičiuojama minutėmis. Kiekviena praleista minutė iškelia gaminio kainą“, – pasakoja prekės ženklo įkūrėja.
Visko pradžia – svajonė apie drabužį, kurį norisi dėvėti kasdien
Violeta tikina, kad nors pasaulinės mados tendencijos žadėjo uniformų sugrįžimą ir pokytį į teigiamą pusę, o erdvės kurti ir daryti kitaip – patogiau ir geriau, buvo apstu, patys pirmieji pokalbiai su tėvais ir moksleiviais atskleidė itin didelius skaudulius.
„Mes vykome į mokyklą, kalbėjomės su bendruomene, aiškinomės, su kokiomis problemomis jie susiduria. Išsigryninome, kam pardavinėsime produktą ir kam turime kurti vertę. Tuomet aišku tapo tai, kad jei mokiniai uniformos nenešios, nieko nebus. Nesukursime vertės niekam kitam. Jie turi nešioti uniformas, tačiau žodis „turi“ čia taip pat netinka – juk prievarta niekuomet nėra gera išeitis“, – apie pirmuosius iššūkius pasakoja pašnekovė.
Pasak jos, sukurti norą dėvėti tai, kas ilgus metus turėjo stigmą, buvo itin sudėtinga: „Tiek metų mes priverstinai liepėme dėvėti uniformas. Jos turi tokį stiprų apribojimų šleifą. O mes šnekame apie laisvę – sprendimų laisvę, nepriklausomybę ir t.t. Ir tokiame fone reikia sukurti produktą, kurį nori nešioti, už kurį nori mokėti ir kuris suteikia tai, ką suteikti turi uniforma“.
Naujųjų uniformų siluetą pasirinko patys moksleiviai
Pirmasis komandos sprendimas buvo tai, kad uniforma – funkcinis, tačiau ne dizaino drabužis. Tai reiškia, kad ją gaminant renkamasi iš funkcinių audinių. Atsparių, tinkamų intensyviam dėvėjimui, garantuojančių patogumą, lengvą dėvėjimą ir priežiūrą. Tačiau tuomet teko išspręsti ir silueto bei detalių klausimus, apie kuriuos geriausiai papasakoti galėjo tik patys moksleiviai, šiuos drabužius dėvintys kasdien.
„Mes pasirinkome vyresniųjų klasių moksleivius – merginą ir vaikiną, su kuriais vykome į parduotuvę. Klausėme jų, kur keliautų įsigyti uniformą, jei šiandien tektų tai padaryti. Jie pasakė, kad tai būtų „Zara“. Nuvykome ir matavomės visus drabužius, kuriuos galėjome priskirti kostiumo kategorijai. Radome tai, kas patiko visiems. Tuomet pradėjome dirbti, tą kostiumą laikydami atspirties tašku“, – pasakoja V. Nahler.
Anot jos, ne mažesnis dėmesys buvo skiriamas ir detalėms, nes būtent nulemia, ar drabužis išties patiks tiek, kad jį norėsis dėvėti kasdien. „Vienas didžiausių pokyčių buvo siluetas – uniforma atitiko paauglių figūras, nebebuvo tie įprasti maišai, kabantys ant pečių.
Išgirdome, kad daugelį erzino blizgančios švarkų alkūnės – ant jų uždėjome lopus. Nuėmėme sagas, kurios barškėdavo ant stalo, įsiuvome vidinę kišenę telefonui, kortelei. Šiandien uniformos jau kitokios. Kintant gyvenimo būdui, jos kinta drauge, prisitaikydamos prie moksleiviu poreikių“, – teigia pašnekovė.
Pokyčius nulemia besikeičiantis gyvenimo būdas
Violeta tikina, jog tai, kad pirmosiomis jos prekės ženklą pasirinkusiomis mokyklomis tapo Kauno Jėzuitų gimnazija ir LSMU gimnazija, suteikė didžiulį postūmį judėti pirmyn.
„Pradžia mums buvo labai sudėtinga, bet žiūrėjome į tai kaip į investiciją į ateitį. Jėzuitai visuomet diktavo tendencijas – jei jie ką nors darydavo, to paties norėdavo ir kiti. Tuo metu uniforma kaip tik sugrįžo į mokyklas kaip gero tono ženklas. Mokyklos panoro turėti savo uniformas. Suprato bendro vaizdo vertę, ėmė siekti estetikos, kelti tvarkos ir organizuotumo lygį“, – pasakoja pašnekovė.
„Greitas gyvenimo tempas ir diena, į kurią telpa tūkstančiai skirtingų dalykų, reikalauja funkcinių drabužių. Mada neatsiranda pati savaime, nauji dalykai atsiranda įkvėpti gyvenimo pokyčių“, – įsitikinusi Violeta.
