Ant podiumo išvydome suknelių, kostiumų, kombinezonų, kimono tipo švarkų. Viskas apsupta Japonijos dvasios, kurioje lankėsi dizainerė R.Budvilaitienė.
Anksčiau dizainerė sakė, kad Tekančios Saulės šalyje didžiulį įspūdį palieka ne tik švenčių tradicijos, bet ir aprangos kodas.
Japonijoje „Shogatu“, arba Naujieji metai, „Setsubun“, arba Metų laikų kaitos šventė, Valstybės įkūrimo bei Imperatoriaus gimtadienis ir Gyvenimo brandos šventė, tradicinės apeigos, festivaliai, universiteto baigimas, vestuvės ar laidotuvės yra tos progos, kurios vietiniams sufleruoja, kad laikas traukti kimono, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tiesa, šiais laikais galima sutikti įvairiausių šio drabužio interpretacijų, skirtingų audinių ir pasiuvimo technikų, tačiau klasikiniai kimono dažnai vis dar perduodami iš kartos į kartą, o puoštis jais ypatingomis dienomis – tai tarsi dar viena atskira šventė.
„Šis drabužis tarsi kalba pats už save – matant jį vilkintį žmogų, supranti, kad jis mini šį tą ypatingo, kad jam šiandien šventė. Kimono savaime yra atskiras mokslas ir filosofija. Šiandien jų galima sutikti nuo itin prašmatnių iki paprastesnių, skirtų kasdienai. Kimono apdarui didelę reikšmę turi ir jį puošiantys ornamentai, raštai, spalvos ir kitos detalės, be to, didelis vaidmuo atitenka diržui Obi.
Dažnai moterys, norėdamos atsinaujinti, prie to paties kimono derina vis naują Obi, kuris savaime sukuria kitokį įvaizdį. Čia panašu į europietes, kurios prie suknelių derina naujus aksesuarus, o Japonijoje šią misiją atlieka išskirtinis juosmens diržas“, – dar prieš kolekcijos pristatymą yra sakiusi dizainerė.
Jos pasakojimu, pavyzdžiui, laidotuvių dieną svečias puošiasi santūriu, juodos spalvos kimono, o šalia derinami karoliukai – rožinis. Vestuvių dieną, anot drabužių kūrėjos, tradicijas išpažįstančios jaunosios renkasi reifuku – kimono su ilgu, kone žemę siekiančiu šleifu ir specifinės formos baltą galvos apdangalą cuno-kakusi. Istorija byloja, kad pastarasis turi slėpti būsimosios žmonos „pavydo ragus“, kurių nedera matyti nei jaunikiui, nei jo giminaičiams.
Kita subtilybė, kurią išskiria R.Budvilaitienė, tai kimono rankovės – šventės metu pamatę nukarusiomis rankovėmis kimono pasipuošusią merginą turėtumėte žinoti, kad ji netekėjusi, o štai ištekėjusių japonių kimono rankovės būna įprasto ilgio.
Lankantis Japonijoje, galima sutikti daugybę moterų, pasipuošusių tradiciniais drabužiais. Tačiau, pasak dizainerės, ne visi kimono menantys drabužiai iš tiesų yra vadinami kimono, bet tik kultūrą gerai išmanantis žmogus gali atskirti esmines detales.
Pavyzdžiui, arbatos ceremonijos ar vietinio vakarėlio metu, japonė gali puoštis Iro-muji kostiumu, kurio išskirtinis bruožas yra minimalistinis dizainas. Paprastai jis būna vienos, blyškios spalvos, jį juosia platus diržas. Tolimų ir ne itin artimų giminaičių vestuvėse japonės linkusios rengtis Houmongi – pusiau oficialų kostiumą. Pastarojo rankovės yra kiek trumpesnės, o raštų gausa paprastai būna ryškesnė drabužio apatinėje dalyje.
Be to, japonės mėgsta savąjį kimono papuošti ant viršaus velkantis Haori – ilgesnio siuvimo sujuosiamą švarką su plačiomis rankovėmis. Nors šis švarkas pimiausia buvo skirtas puoštis švenčių metu, šiandien ne tik Japonijoje, bet ir Vakarų kultūroje galima sutikti daugybę Haori interpretacijų, derinamų su šiuolaikinėmis suknelėmis, palaidinėmis, kelnėmis ir kitais drabužiais.
Kaip visa tai dizainerei pavyko perteikti savo kolekcijoje, kviečiame pažiūrėti žemiau esančią nuotraukų galeriją.
