Praktinė mada – tarsi tarpinė stotelė tarp aukštosios mados ir masinių gaminių. Jos šaknys siekia praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigą – dar 1948-aisiais Diuseldorfe buvo surengta pramoninės mados mugė. Po metų kitų tokie renginiai jau vyko Florencijoje, Paryžiuje, o 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje persikėlė ir į Milaną, Kelną, Niujorką. Didžiulis žmonių dėmesys lengvai kasdieniame gyvenime pritaikomai garsių dizainerių kurtai aprangai paskatino atsirasti tokius įspūdingus renginius kaip „prêt-à-porte“ mados savaitės. Jau daugybę metų jos rengiamos visose garsiausiose pasaulio mados sostinėse dusyk per metus (kitų metų šiltojo sezono apranga ant podiumų pristatoma rugsėjo ir spalio mėnesiais, o šaltojo – vasarį ir kovą).
Mados istorijoje įrašyti dar keli įdomūs faktai, atspindintys praktinės mados raidą. Pavyzdžiui, su pirmosiomis garsių mados namų „prêt-à-porte“ kolekcijomis gimė nauja dizainerio-stilisto profesija. Būtent tokie meistrai kūrė masinei gamybai skirtų drabužių modelius, o žinomi mados korifėjai triūsė prie išskirtinių aukštosios mados kolekcijų. Tiesa, vienas garsus dizaineris Pierre‘as Cardinas nusiėmė Jo Didenybės karūną ir atidavė duoklę praktinei madai. Juo netruko pasekti ir kiti žymūs mados kūrėjai, pavyzdžiui, Yvesas Saint Laurent‘as.
Talentingiausiu XX a. 6-ojo dešimtmečio dizaineriu-stilistu pripažintas prancūzas J. Esterelis. Kad jo darbai nenusileido aukštosios mados kūriniams, liudija toks faktas: gražiausia ir seksualiausia to meto aktorė Brigitte Bardot prieš tuoktuves su milijonieriumi Jacques‘u Charrier‘u atsisakė garsiausių dizainerių paslaugų ir gražiausiai gyvenimo dienai pasirinko vieną iš J. Esterelio kurtų suknių. Negana to, rado progą viešai išrėžti, kad houte couture mada, palyginti su praktine, yra nuobodi. Tiek istorijos, o dabar apie kitus dalykus.
Su kokybės ženklu
Nors „prêt-à-porte“ kolekcijų daiktai nevienetiniai, nereiškia, kad jie pasmerkti į pasaulį iškeliauti kreivomis siūlėmis. Jų autoriai laiduoja ne tik už drabužių patogumą ir praktiškumą, bet ir už aukštą kokybę. Tai neturėtų stebinti žinant, kad kūrybinėms fantazijoms įgyvendinti buvo pasitelkta tobulos iškarpos, geriausi audiniai, tvirčiausi šilko siūlai. O kur dar naujausia gamybinė įranga, patyrusių siuvėjų meistriškumas...
Su aukšta praktinės mados daiktų kokybe galima sieti ir kitą dalyką – ribotas jų partijas. Žymūs mados kūrėjai niekada neturėjo minties kokybę aukoti dėl kiekybės. Plušėdami prie modelių, jie remiasi laiko patvirtinta tiesa: susigrąžinti klientų prielankumą sunkiau nei tobulai nugludinti kiekvieną drabužį.
Madingų drabužių – į butiką!
Garsūs mados namai nerizikuoja „prêt-à-porte“ kolekcijų drabužius iškabinti prekybos centrų salėse. Anot jų, tai būtų tolygu pralaimėjimui, nes tokiose vietose paprastai į krepšius spontaniškai keliauja pigesni pirkiniai. Garsiomis etiketėmis nusagstyti drabužiai, skirti dėvėti kasdien, paprastai klientų kantriai laukia firminėse krautuvėlėse (beje, jos įrengiamos ir atskirose milžiniškų prekybos centrų alėjose). Jei kada į tokią teko užsukti, tikriausiai spėjote pajusti ypatingą viduje tvyrančią aurą. Ją sukuria ne kas kita, o unikalių vardinių aromatų dvelksmas, nuoširdžios konsultantų šypsenos ir jų išprusimas gamintojo klausimais. Paskubomis perlėkti butikėlį ir jo duris užverti tuščiomis rankomis beveik nėra šansų – atmosfera veikia tarsi narkotikas, todėl piniginė čia tarsi pati atsiveria. Dėl didžiulių išlaidų paprastai nereikia nagų griaužti, nes firminiai daiktai visais laikais buvo nepriekaištingo įvaizdžio garantai.
Ar žinote, kad...
⇒ Vienam garsiausių amerikiečių dizainerių Michaeliui Korsui priklauso apie du šimtai butikų 74 pasaulio šalyse.
⇒ 1978 m. Milane buvo atidarytas pirmasis „Versace“ butikas.
⇒ Pirmasis Christiano Louboutino raudonpadžių batų butikas duris atvėrė 1991 m. pabaigoje Paryžiuje. Nuo to laiko tokia avalynė tapo prabangos simboliu.
