Šios užkandinės įkūrėja Aušrė Laurinavičienė atvira – mintis turėti savo kavinaitę ją lydėjo daugiau nei 20 metų. O Karlsono pasitikėjimas savimi ir išradingumas buvo būtent tai, ko jai reikėjo, kad ryžtųsi pagaliau savo svajonę įgyvendinti.
„Dabar aš gyvenu“
Kaip portalui 15min pasakoja Aušrė, gimė ji Utenoje, tačiau ištekėjusi su vyru įsigijo namą Molėtų rajone. Čia jie tebegyvena iki šiol. Nuo pat vaikystės moterį traukė virtuvė – ji atidžiai stebėdavo, kaip įvairius patiekalus gamina jos mama.
„Mama labai skanius tortus kepdavo, vestuves ruošdavo. Tiesiog auksines rankas turėjo. Tiek, kiek ji mokėjo, aš dar nemoku. Nuo pat vaikystės ir mane traukė į virtuvę. Gal čia genai. Dabar turiu dukterėčią, tokių genų augančią. O vaikai mano to nepaveldėjo, į kitas sritis nuėjo“, – šypsosi pašnekovė.
Baigusi kulinarijos mokslus, Aušrė dirbo įvairiose Molėtų krašto maitinimo įstaigose. Tačiau samdomas darbas jai niekuomet nebuvo prie širdies – norėjosi kažko savo, tačiau vis atsirasdavo kliūčių.
„Aš tą mintį turėjau virš 20 metų, tiktai nebuvo galimybės: tai vaikai maži, tai tėvai susirgo, tai užsienis. Na, visokių tokių niuansų buvo“, – tikina moteris.
Laimei, prieš metus ji nusprendė – laikas gyventi sau. Pradėjusi kurti nuosavą užkandinę, ji pagaliau pajuto tikrą džiaugsmą. „Paskutinis darbas davė man tokį „spyrį“. Iš pradžių pykau, bet dabar padėkosiu darbdaviams – baigėsi ligos, baigėsi skausmas. 50 metų sulauki ir supranti, kad esi laisvas paukštis.
Žmonės klausė, kam man tos kavinės reikia. Tam, kad normaliai jausčiausi. Aš dabar ilsiuosi darbe. Kai namuose pavargstu, atvažiuoju pailsėti čia. Nors ir dirbu daug: nuo 5 val. ryto iki 20 val. vakaro, dabar aš gyvenu“, – pabrėžia Aušrė.
Populiariausi – spurgos ir čeburekai
Užkandinei molėtiškė suteikė labai mielą ir simbolišką vardą – „Pas Karlsoną“. Paklausta, kodėl būtent tokį, Aušrė pasakoja prieš kurį laiką gyvenusi Švedijoje, ten apsilankiusi rašytojos A.Lindgren muziejuje. Didžiausią įspūdį jai tada paliko būtent Karlsono ekspozicija.
„Kūriau daug įvairių pavadinimų, bet galiausiai nusprendžiau, kad labiausiai tiks šis. Kai ateina pusė amžiaus, suvoki, kad nekreipi dėmesio į nieką. Karlsonas toks ir yra“, – sako moteris.
Vien užėjus į užkandinę galima pamatyti, jog Karlsonas nėra tik varde šmėžuojanti detalė. Jis čia įkvepia viską: nuo žaislų ir dėlionių iki knygų bei piešinių. Žinodami, kad Molėtuose yra tokios tematikos kavinaitė, žmonės čia patys neša įvairius „karlsoniškus“ daiktus. Taip kolekcija pamažu plečiasi.
Kalbant apie meniu, Aušrė visus patiekalus gamina savo rankomis. Pirmąją vietą pagal populiarumą užkandinėje užima purios spurgos, antrąją – čeburekai. Pastaruosius moteris visada gamina žmogui pateikus užsakymą, kad jie būtų kuo šviežesni.
„Pas mane jie paprasti nebūna – lėkštės dydžio. Jeigu turit 10 minučių kantrybės, visus galiu priimti. Bet geriausia čeburekus užsisakyti iš anksto, nes aš jų pridariusi nelaikau“, – aiškina užkandinės šeimininkė.
Šiuo metu populiariausi čeburekai gaminami su kiauliena, tačiau klientams pageidaujant Aušrė eksperimentuoja ir su kitais skoniais. „Su varške dariau, kažkas su aviena norėjo. Jeigu reikia kitokios mėsos, turiu iš vakaro užsisakyti – tada paderiname variantus“, – sako moteris.
Pagal individualius užsakymus ji gamina ir kibinus, vieno kąsnio sumuštinius. Be to, prekiauja bandelėmis, meduoliais, tinginiu, cukraus vata, ledais. Neseniai Aušrė pradėjo kepti ir plonapades picas. „Pirmąją dieną surengėme vakarėlį itališka tema, tai žmonės iš karto 20-imt užsakė. Buvo man praktika“, – juokiasi pašnekovė.
Tikėjo ne visi
Moteris džiaugiasi, kad jos gardumynus jau spėjo pamilti ir vietiniai, ir kituose regionuose gyvenantys žmonės. Pastarųjų ypač padaugėja savaitgaliais ir atėjus šiltajam metų laikui.
„Dabar turiu savo klientų ratą tokį, kad vyrai atvažiuoja ir sako: mes negalim grįžti namo į Vilnių, kol neparvežam spurgų“, – tikina molėtiškė.
Nors šiandien Aušrė apie savo verslą kalba su šypsena, pradžia, anot jos, nebuvo lengva. Didžiausiu iššūkiu jai tapo dokumentų tvarkymas ir biurokratija. Skaudino ir tai, kad ne visi artimieji bei draugai išreiškė palaikymą moters idėjai.
„Jie sakė: kur tu galvą kiši? Gal ir nebuvo prieš, bet manė, kad po kelių mėnesių atsibos arba nepavyks. O dabar visi tyli“, – šypsosi pašnekovė.
Vis dėlto didžiausią motyvaciją jai šiandien duoda ne skeptikų nuomonės, o lankytojai. Apie užkandinę žmonės dažniausiai sužino vieni iš kitų – reklamos Aušrei beveik nereikia. Paklausta, ar ateityje planuotų plėsti savo veiklą, pati verslininkė sako į tai žiūrinti atsargiai.
„Anksčiau neplanavau, dabar nežinau – žiūrėsiu, kaip vasarą išgyvensim. Dabar gyvenu patogiai, be streso. Vaikų išlaikyti nebereikia, vyras padeda tiek, kiek sveikata leidžia. Man visko užtenka “, – sako ji.
