Neseniai viename TOP Melburno restoranų vakarieniavome su ypač garbingais svečiais. Itališkos virtuvės meistrai nė nemėgino priblokšti kokiais nors įmantriais patiekalų dizainais, iš po gaubtų besiskverbiančiais dūmais, padažų taškeliais lėkštėse...
Pagrindines roles čia atliko tiesiog tobuli ingredientai ir nesugadinta klasika: dar ryte vandenyno bangų skalautos austrės, šviežutėlė burata, saldūs iki begalybės pomidorai, popieriaus plonumo aštuonkojų karpačio, tobulai iškepti steikai, iki raudonumo iškūrentoje krosnyje iškeptos česnakinės fokačios, rankomis pagaminta pasta...
Kad ir koks būtų trumpas meniu, pasirinkti nėra paprasta – kiekvienas patiekalas skanesnis nei prieš tai buvęs. Užtai renkantis desertą sudėtinga nebuvo: padavėjai nė nemėgino slėpti, jog geresnės vakarienės pabaigos nei klasikinis tiramisu, tikrai neverta tikėtis. Ir jie buvo tūkstantį kartų teisūs. Ir tas anąkart ragautas tiramisu man dar kartą priminė apie save, o aš savo ruožtu apie tiramisu primenu jums.
